Vytautas Kazela
Pirmoji pavasarinė mugė „Dūzgia bitės“ Utenoje gal kiek ir ankstyvoka, bet iš gausaus pirkėjų srauto matosi, kad laukta. Mėgstu lankytis mugėse, nes kiekviena mugė – tai susitikimas su unikaliais žmonėmis, kuriančiais unikalius produktus. Galiu pasidžiaugti, kad visiškai išnyko kiniškas šlamštas. Nebėra ir plastmasinių automatų, kardų vaikams, nuo kurių mane per kiekvieną mugę supykindavo. Vienoje vietoje mačiau pardavinėjant alų. Buvo mėsos ir žuvų, latviškos duonos ir saldainių „Karvutė“. Visko buvo. Taip jau atsitiko, kad pirmas, prie kurio priėjau palikęs automobilį Rinkos aikštėje, buvo iš matymo pažįstamas keramikas iš Ukrainos. Iš Lucko, netoli Lenkijos sienos. Ne pirmą kartą atvažiuojantis į muges Lietuvoje ir Utenoje. Išsišnekėjome. Sako, neapsimoka į vieną mugę važiuoti. Atvažiuoja mėnesiui. Ir prekiauja visose mugėse iš eilės. Lucke turi savo keramikos cechą, kuriame dirba ir daugiau žmonių. Ukrainietiška keramika Lietuvoje. Ir jį jau žmonės pažįsta. Kartą jo indų įsigiję ateina ir vėl. Indai patikimi, mėgstami šeimininkių. „Kad tik tas karas greičiau pasibaigtų, – sako meistras, – visi nuo jo pavargę.“
Tęsinį skaitykite 2023 04 01 „Utenyje“
