Rasa MILERYTĖ
Įvaikinimas – teisinė procedūra, kurios metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos jo tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais ir tokios pačios teisės ir pareigos sukuriamos su tais asmenimis, kurie jį įsivaikina. Ne kiekvienas iš šeimos paimtas vaikas turi įvaikinamo vaiko statusą – tokį statusą gauna tie vaikai, kurie nebeturi galimybės grįžti į biologinę šeimą. Statistiniai duomenys rodo, kad Utenos apskrityje vaikų įvaikinama labai mažai. Šiuo metu apskrityje įtėvių laukia 29 vaikai, įvaikinti nuo metų pradžios buvo tik 5.
Svarbiausia – vaiko norai
Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovės Irenos Gaigalienės, apie įvaikinimą vis dar sklando įvairiausių mitų. Populiariausi – kad nėra atsiklausiama vaiko nuomonės, kad viskas vyksta neskaidriai, kad įvaikinimo procedūros pernelyg ilgos ir kad pirmiausia įvaikinamo vaiko statusą turintys vaikai atiduodami užsieniečių šeimoms. „Tokia žmonių turima informacija yra klaidinga, – sakė Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė I. Gaigalienė. – Jeigu vaikas nesutinka būti įvaikintas, jeigu jis turi brolių ir seserų ir šie nesutinka, ir jei matome, kad tokiam sprendimui yra objektyvios priežastys, tas vaikas nėra siūlomas įvaikinti. Vaiko noras – labai svarbu. Jeigu vaikui daugiau nei 10 metų, reikalingas rašytinis sutikimas, jeigu vaikas jaunesnis, bet jau gali išreikšti savo nuomonę, tokiu atveju jis būtinai išklausomas. Sprendimas dėl įvaikinimo priimamas tik išklausius vaiko nuomonę.“
Tęsinį skaitykite 2019 08 21 „Utenyje“