Šių metų žiema, trunkanti nuo naujųjų metų, labiausiai panaši į save: sniego kai kur turime daugiau nei pusę metro, ledas stoirėja, šaltis pažnaibė „kaip seniai”. Tiesa, sniegas daug kur yra lengvas lyg pūkas, menkiausias vėjelis jį gali nunešti į žemumas, griovius. Situaciją pakeitė tik sausio gale iškritusi plikšala, po kurios susiformavo suledijusio sniego sluoksni.
Kadangi žiema prasidėjo tik iš karto po naujųjų, laukiniai gyvūnai patirs mažiausius nuostolius. Tai bus paliegę, sergantys žvėrys, paukščiai. Gamtoje atranka vyksta visada, o mūsų sąlygose ją atlieka žiema. Žinoma, žmogaus akimis daugelis žiemos veiksmų nėra malonūs, tačiau mums tenka visa tai stebėti ir pripažinti: už gamtą protingesni nebūsime. Mes neturėtume smerkti gamtos, kad ji kasmet iš populiacijų atrenka pačius silpniausius, ko gero – joms mažai naudingus, nes jų palikuonys būtų dar silpnesni. Neribojamas gausos augimas gamtoje nėra laukiamas – kiekvienos rūšies gyvūnų gali būti tiek, kiek jų gali „išlaikyti“ gamta. Tiesa, žmogaus įtakoje gali būti ir šiokių tokių pakitimų.
Didžiausiu pakitimu, dažnai nepaklūstančiu gamtos dėsniams, reikėtų laikyti medžiojamųjų rūšių žvėrių gausos augimą. Ilgus dešimtmečius akivaizdžiu to pavyzdžiu buvo tapę šernai, nes jie buvo maitinami beveik visus metus ir jų buvo gerokai daugiau, nei galėtų būti natūraliai. Panašiai išgyvena stirnos, elniai, mūsų visai neseniai miškuose įveisti danieliai. Šių gyvūnų populiacijose natūrali atranka vyksta labai nežymiai. Tik labai šaltą žiemą žūsta pernykščiai jaunikliai, o labai šaltą pavasarį – vos gimę šerniukai.
Žiema sulygina visus. Todėl nebandydami keisti gamtos poveikio, mes galime sumažinti savo neigiamą veiklą, galinčią padaryti daug žalos. Žiemos gyvūnams labai svarbu maistas, galimybė rasti guolius. Daugelis jų tuo apsirūpina savarankiškai. Tačiau jiems ne mažiau reikalinga ramybė. Kartais dėl trikdymo, baidymo netenkama daugiau gyvybių, nei jų būtų prarasta per visą šaltą žiemą.
Esant šaltai giliasniegei žiemai žvėrims labai svarbu turėti pastovius šiltus ir saugius guolius. Jų gyvenimas tokiu metu būna labai „taupus“, nes gyvūnai vaikšto kuo mažiau, maitinasi netoli guolių, stengiasi neprarasti brangios energijos. Jeigu jie bus išbaidyti, priversti palikti savo guolius ir atsidurs visai svetimose teritorijose, jų pastangos įsikurti iš naujo gali būti bergždžios. Be to – gamtoje „tuščios vietos“ nėra, naujuose plotuose iš karto tampama kokurentais. Vietiniai gyvūnai neabejotina būna viršesni.
Kol kas tokio pavojaus nėra, tačiau giliasniegę žiemą ne be reikalo uždraudžiamos medžioklės varant – kad gyvūnai nebūtų išblaškomi, atskiriami nuo savo namų. Ne mažiau svarbu su gyvūnų poilsio zonomis derinti miško naudojimo plotus. Gyvūnai gali adaptuotis prie miške dirbančios technikos keliamo triukšmo, ypač jeigu tuo metu gyvūnais niekas perdėtai nesidomi, jų nepersekioja, nemedžioja.
Jau minėta aštri ledo danga turi neigiamą poveikį šernams, elniams, bet labiausiai –stirnoms. Jos vaikšto (ir šuoliuoja) aukštai keldamos kojas, vengdamos jas braukti į ledo plutą. Jeigu žvėrys gąsdinami, jei juos persekioja šunys, tokie sužeidimai neišvengiami.
Miško lankymas žiemą turi būti aiškus – keliaujama tik keliais, nesistengiant brautis per žvėrių gyvenamas vietas. Beje, toks pat poveikis yra pavojingas ir kai kuriems stambiems girios paukščiams.
Nors kalendorinei žiemai liko mažiau nei mėnuo, tačiau kiek truks tikroji žiema – nežino niekas. Kaip visada gamtoje – viskam reikia ruoštis atsakingai, galvojant apie save, gamtą ir gyvūnus, kurie tikrai nelaukia mūsų blogų darbų.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka
