Genovaitė ŠNUROVA
Pastarosiomis dienomis vos ne visos respublikinės masinės informacijos priemonės prakalbo apie skurdo lygį, apie tai, kad žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas (skurdo riba vienam gyvenančiam asmeniui – 245 Eur, o šeimai su dviem vaikais iki 14 metų – 515 Eur) Lietuvos gyventojas, kad sunkiai verčiasi šeimos su vaikais, kad nepavydėtina pensininkų padėtis ir t. t. O kokia situacija Utenos rajone? Kai paskaičiuoji, kiek tuščių namų miesteliuose, kai sužinai skaičių žmonių, dideliuose namuose gyvenančių po vieną, kai išsiaiškini jų pensijos ar atlyginimo dydį, liūdna pasidaro. O kai pamatai viduramžių pilis primenančius pastatus Utenos Ąžuolijos (žmonės vadina ir ilgai dar vadins Klebonžemiu) gyvenamųjų namų kvartale, atokiau nuo K. Ladygos gatvės esančius pastatus ir kitus aplink miestą išsidėsčiusius rūmus, atrodo, kad gyvenimas puikus. Prieš keletą metų Utenoje buvo 4 oficialiai registruoti milijonieriai. Kiek jų yra šiandien, sunku pasakyti. Užtat puikiai žinomas žemiau skurdo ribos gyvenančių pensininkų skaičius, nes juos įvardijo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodros“) Komunikacijos skyrius. Remiantis jų pateiktais duomenimis, 2019 m. gegužės mėnesį Utenos rajone žemiau skurdo ribos, t. y. gavo mažesnę nei 245 eurų pensiją, gyvena 1148 žmonės. Net 2002 žmonės gavo tik (vidutiniškai) 223 eurų netekto darbingumo pensiją. Maitintojo netekimo pensiją (236 eurus) gauna 19 žmonių. 112 žmonių gauna 241 euro išankstinę senatvės pensiją. Našlių ir našlaičių pensija – 36,95 Eur. Invalidumo pensija – 30 eurų didesnė už skurdo ribą: ją (275 Eur) gauna 607 gyventojai. Kompensacijas (224 Eur) už ypatingas darbo sąlygas gauna 25 asmenys. „Sodros“ Komunikacijos skyriaus duomenimis, 2019 m. gegužės mėnesį socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičius ir išmokų dydžiai Utenos rajone buvo tokie: ligos išmokų prašė 821 ligonis (vienos sirgimo dienos išmoka 28,42 Eur), motinystės – 26 mamos (vienos dienos motinystės išmoka –37,68 Eur), tėvystės – 8 tėčiai (vienos dienos išmoka – 58,83 Eur), vaiko priežiūros (382 atvejais) vidutinė išmoka siekia 389,61 Eur, nedarbo išmokų gavėjų yra gerokai daugiau – 739 asmenys, o vidutinė mėnesio nedarbo išmoka – 242, 23 Eur. Neįsivaizduoju, kaip iš tokių išmokų žmonės sugeba išgyventi, susimokėti mokesčius, vaistus nusipirkti ir „oriai gyventi“. Ne veltui viename iš socialinių tinklų buvo pajuokauta, kad jei mažas pajamas gaunantys žmonės susimoka visus komunalinius mokesčius, prasimaitina, tai valdininkai iš mokesčių inspekcijos ateina pas juos patikrinti, iš kur jie gauna tiek pinigų… Juokas juokais, bet situacija iš tikrųjų nejuokinga. Juk tokias pajamas gaunantys žmonės, manau, net svajoti nedrįsta apie laikraščių ar žurnalų prenumeratą, skanesnio maisto kąsnį, kultūrinių renginių (mokamų) lankymą, knygų pirkimą ir t. t. Suprantu, labai mažą pensiją gauna žmonės, kurie darbingus gyvenimo metus praleido kaip žiogai iš vaikystės pasakos: visą vasarą grojo smuikeliu, linksminosi, o žiemą žiūrėjo, pas ką čia įsiprašius į nuomininkus. Tokių žmonių man nelabai gaila – pasak liaudies, prauliavotas gyvenimas prie to privedė. Betgi yra ir tokių skurdo ribos nesiekiančias pensijas gaunančių žmonių, kurie sąžiningai dirbo, bet gavo labai mažus atlyginimus ar dėl pasikeitusių santvarkų neteko darbo ir nebemokėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Visiems žinoma tiesa, kad mažas pajamas turintys dar gauna maisto davinius iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Maisto banko ir kt. Jiems skiriamos kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį, išduodamos vienkartinės pašalpos ir t. t. Iš viso Utenos rajone 2019 m. gegužės mėnesį buvo 9176 senatvės pensininkai. Dalis jų – tebedirba. Ne iš gero gyvenimo, aišku, o dėl to, kad gaunant vos didesnę už skurdo ribą pensiją neįmanoma išgyventi. Žinoma, egzistuoja ir ta vadinamoji šešėlinė ekonomika, kai uždirbti pinigai sumokami „iš delno į delną“ (nors su šešėliu ir korupcija kovojančių yra daug, rezultato nesimato), milžiniškas sumas tėvams, seneliams, sesėms ir broliams perveda užsienyje gyvenantys artimieji. O kaip būtų, jei jų nebūtų? Statistikos duomenimis, didžiausiam skurdo rizikos lygiui priskiriami 65 metų ir vyresni pensininkai. Matyt, jų, netgi galinčių dirbti kažkokį darbą, jokie darbdaviai nebenori priimti. Dalis Utenos miesto gyventojų (netikiu, kad atvažiuoja ir iš kaimiškųjų vietovių) pasinaudoja labdaros valgykla, į kurią kiekvienas norintis čia pavalgyti gali ateiti kiekvieną darbo dieną. Keletą kartų lankiausi šioje valgykloje, norėdama pasidomėti, kokios valgytojams čia suteiktos sąlygos, koks maistas ir t. t. Bet, keisčiausia, nė karto nemačiau čia pensinio amžiaus žmonių. Gal orumas jiems neleidžia, gal kitos priežastys, bet čia pavalgyti ateina ne tik vidutinio amžiaus vyrai ir moterys, bet ir labai jauni žmonės. Kartą Utenos autobusų stotyje girdėjau dviejų vyrų pokalbį. Vienas kito klausė, ką šiandien davė labdaros valgykloje. Antrasis atsakė, kad nežino patiekalo pavadinimo, bet kažkas iš miltų. Tada antrasis vožtelėjo: „Tai gerai, kad ir nėjau…“ Patylėję vyrai tęsė pokalbį. Pirmasis paklausė šalia sėdintįjį, kodėl jis, gaudamas pensiją (gal netekto darbingumo ar kažkokią kitokią, nes pagal išvaizdą dar negalėjo būti senatvės pensininkas), kasdien eina į labdaros valgyklą. Atsakymas pribloškė: „Pensiją prageriu, o pavalgyti nueinu ten. Laiko gi turiu į valias.“ Pakalbėkime ir apie dirbančius žmones. Ar labai gali džiaugtis oriu gyvenimu ir darbuotojai, gaunantys minimalų atlyginimą? Ar trykšta iš laimės ir tie, kurių mėnesio pajamos vienu kitu šimtu didesnės? Bandžiau paieškoti informacijos apie turtingus Utenos žmones. Žinoma, jų yra, tik informacijos nesugebėjau rasti. Kaip jau minėjau, oficialūs milijonieriai tikriausiai tebėra keturi. Dešimtis tūkstančių eurų gauna didžiųjų pramonės įmonių vadovai, bet jie, beveik be išimties, Utenoje negyvena. Tūkstantines algas gauna UAB’ų, kitokių verslo įmonių vadovai ir kai kurie specialistai, bet jų irgi ne dešimtys tūkstančių. Kažkada buvau suskaičiavusi, kad tik 28 proc. uteniškių atlyginimus gauna ne iš biudžeto. Didelė dalis darbuotojų, mokančių mokesčius į biudžetą, iš jo ir atlyginimus gauna. Žmonių pragyvenimo lygis ir pajamos – neišsemiama diskusijų tema. Apie tai galima kalbėti ir kalbėti, bet nuo to niekas nepasikeis. Nebent prieš rinkimus politikai eilinį kartą pažadės pagerinti visų mūsų gyvenimą. Bet man vis tiek neduoda ramybės vienas klausimas – nauji prekybos centrai Utenoje dygsta kaip grybai po smarkaus lietaus ir nė vienas nebankrutavo. Mintyse paskaičiavau, kad vien didžiųjų prekybos centrų Utenos mieste yra 20. O kur dar mažesnės parduotuvėlės („Žibutė“, maisto prekių Vyžuonų gatvėje, mažoji „Norfa“ Aušros gatvėje), o kur dar įvairiausi prielipai „Aušros“, „Senukų“, didžiosios „Norfos“ ir kituose prekybos centruose ir t. t.? Kartais juose būna labai mažai žmonių (net nejauku vaikščioti), o kartais pilnus vežimėlius maisto prisikrovę automobilių stovėjimo aikštelėse pastatytų automobilių link veža labai daug žmonių. Ypač prieš savaitgalį. Tai ir nežinau, kaip čia išeina – skurdas didžiulis, žmonių vis mažiau ir mažiau, o prekybininkai klesti…
