Tomas Vyšniauskas
10 Utenos krašto poetų. Aukštaičiuose. Eilėraščiai. Utena: „Kamonada“, 2021. 224 p.
Aukštaitijos kalvelės ir dangų atspindintys ežerai tarytum skatina šio krašto žmones kelti žvilgsnį aukštyn (nuo pakelės grumsto pilkumos į debesies pilnatvę), o charakterio savybės (atviraširdiškumas, bendruomeniškumas) leidžia su neslepiama emocija atskleisti pamatines poezijos savybes – dėmesį ritmikai, estetikai, jausminiam eilėraščio pradui – ir šiame literatūros žanre. 2021 m. leidykla „Kamonada“ išleido poezijos rinktinę „Aukštaičiuose“ (sudarytojas Vytautas Kaziela), kurioje publikuojama dešimties savitų Utenos krašto poetų kūryba.
Įvairiais laikmečiais kūrę skirtingų kartų poetai rinkinyje stilių įvairove pirmiausia pabrėžia individo–aplinkos ryšį, jo svarbą, trapumą ir komplikuotumą. Meno – gamtos – žmogaus sąsają galima aptikti A. Miškinio eilėraštyje „Mano dainos“: „Kur bekristų, kur ne, / Kvepiančios ramune, / Mano dainos namo tegrįžta – / Mano gyslomis jos / (Pamirkytom kraujuos) / Prie šitai žemelei pririštos.“ (p. 9) Abstrakčioji „aplinka“ A. Miškinio kūryboje dažnai įgyja konkretesnį –Tėvynės – kontūrą. Jis sietinas tiek su meilės (garbinimo), tiek su kančios išraiškomis: „Kur jūs lekiat, gervės mano mielos? / Gal rytoj klegėsit pro tėvynę… / Smurtas, melas ir spygliuotos vielos / Mane jauną šičia apipynė.“ (p. 19)
Tęsinį skaitykite 2022 10 01 „Utenyje“
