Aktualijos

Donatas Sirgedas: „Gyvenimo stabilumą užtikrina šeima, darbas ir hobis“

Rasa MILERYTĖ

     Vilniuje veikianti Lietuvos monetų kalykla – vienintelė tokia Baltijos šalyse. Kalykloje kuriami ne tik kolekcininkams įdomūs gaminiai (medaliai, proginės monetos ir pan.), bet kalamos ir apyvartinės monetos, ir ne tik Lietuvos rinkai, bet ir Latvijai, Estijai, Lenkijai, neseniai pradėta bendradarbiauti su Slovėnija. Nuo 2022 metų spalio Monetų kalyklos direktoriaus pareigas eina iš Utenos kilęs Donatas Sirgedas.

     Su D. Sirgedu kalbėjomės apie jo vaikystės Uteną, šiandienos Utenos viziją ir tai, ko trūksta, kad miestas būtų patrauklus jo žmonėms bei įdomus kitų miestų gyventojams, apie laisvalaikį, aplankytas šalis, vertybines nuostatas, kuriomis grindžia savo gyvenimą, ir ateities planus.

     Esate kilęs iš Utenos. Kaip pamenate savo vaikystę, paauglystę čia?

     Utenoje gyvenau iki 18 metų, o paskui išvykau studijuoti. Daugiau nei pusę savo sąmoningo gyvenimo nugyvenau Vilniuje. Utena man yra pramoninis, savotiškai murzinas ir kažkokią keistą didybę menantis miestas.Negalėčiau apie šį miestą pasakyti nieko blogo, nes čia prabėgo mano vaikystė, bet ji buvo ganėtinai standartinė. Daugiabučiai, Smėlio gatvė, kur tuo metu gyvenome. Mano tėtis dirbo gamykloje, o mama buvo darželio auklėtoja, paskui – darželio metodininkė, dar vėliau – specialiosios internatinės mokyklos direktorė. Mokytis pradėjau dabartinėje „Saulės“ gimnazijoje, paskui pastatė naują mokyką – septintą vidurinę – ir mokiausi ten nuo penktos iki aštuntos klasės, o galiausiai išėjau į ketvirtą vidurinę. Visi gražiausi prisiminimai susiję su ketvirta vidurine (dabar Dauniškio gimnazija) ir su Dauniškiu (prie Dauniškio ežero gyveno mano močiutė). O mokykla įsiminė, nes turėjo savo aurą, kultūrą.

     Koks šiandien ryšys jus sieja su gimtuoju kraštu?

     Šiandien Utena man tapusi tuo, kuo ji ir yra istoriškai, – tai yra pravažiuojamas miestas. Dažniau pravažiuoju pro Uteną, nei joje būnu. Mano tėvai dabar gyvena Spitrėnuose, taigi ten ir važiuoju. Utenoje likęs mūsų daugiabutis, bet jis manęs netraukia. Žiūrint iš urbanistinės pusės, mano manymu, Utena per mažas miestas turėti tiek daugiabučių. Čia turėtų vyrauti mažaaukštė statyba, kaip kai kuriuose dydžiu panašiuose Danijos miestuose. 

     Utena netgi neturi suformuoto centro. Jis išbarstytas. Utenio aikštė apleista, ji netapo centru, Krašuonos parkas atrodo lyg ir gerai, bet realus Utenos centras yra Dauniškis. Tą ir reikėtų akcentuoti.

     Utena tvarkosi, tai puiku, bet reikėtų užduoti klausimą, ką miestui duoda nauji gražūs suoliukai, gražūs takai – kas ant jų sėdės ir jais vaikščios? Padaryti suoliukai, takai, bet ar tai yra savitikslis dalykas? Šie dalykai bent jau savo esme skirti žmogui (jei ne pinigų įsisavinimui). Bet ar žmogui to tikrai reikėjo? Gal jam reikia visai kitų dalykų, o tu darai suoliukus? Baisiausias dalykas – matyti tuščią suoliuką. Tai reiškia, kad jis nereikalingas. Žmogus veltui sugaiško laiką, išnaudojo energiją ir resursus, kad sukurtų nereikalingą daiktą.

     Apmaudu, kad nekuriama Utenos vizija. Didžiuojamasi, kad Utena – pramoninis miestas. Na taip, yra kelios gamyklos, bet jei pažvelgtume plačiau – Ukmergė labiau pramoninis miestas nei Utena. Pramoninio miesto vizija jau nebepriklauso mums. Ukmergė – lygiai toks pat ant to paties kelio stovintis miestas, bet tam tikru metu jis visai kitaip pažvelgė į vystymąsi nei Utena. O Utena užmigo ant savo menamos šlovės.

     Gerai, kad miestas bent jau turi futbolo stadioną ir normalią futbolo komandą, deja, labiau akcentuoja krepšinį. Tai yra kultūrinis pasirinkimas. O aš norėčiau kiekviename mieste, mažame ir dideliame, matyti ne krepšinio areną, bet futbolo stadioną. Lietuvoje vis daugiau vaikų žaidžia futbolą, o ne krepšinį. Įrengti futbolo stadioną daug paprasčiau, nei pastatyti krepšinio areną. Sakyčiau, krepšinio arenos yra paminklas statyboms ir lėšų įsisavinimui. Utenos krepšinio arena galėtų būti puiki erdvė renginiams, bet, be krepšinio, kiek renginių ten būna? Didelis trūkumas ir tai, kad Utena neturi žiemos treniruočių arenos.

     Kurį laiką mokydamasis trumpai gyvenau Danijoje. Ten į mažą miestelį, vos didesnį už Uteną, atvažiuodavo koncertuoti ganėtinai garsios grupės. Ar Utenoje buvo kokios nors garsesnės grupės koncertas? Išskyrus vietinės reikšmės grupes. Kiek čia vyko kad ir latvių grupių koncertų? Juk Daugpilis yra vos už 75 kilometrų, bet ar miestas tai išnaudoja? Sako, kad Utenoje trūksta darbuotojų, tai kodėl dirbti nekviečiami žmonės iš Daugpilio?

     Štai tokius klausimus ir dviprasmiškus jausmus man šiandien kelia Utena.

     Iš buvusios jūsų lietuvių kalbos mokytojos  Birutės Siaurusaitienės girdėjau, kad mokykloje jums gerai sekėsi visos disciplinos. Ar nebuvo sunku apsispręsti, kokį profesinį kelią rinktis?

     Mokytis ketvirtoje vidurinėje pradėjau nuo devintos klasės, ten ir susipažinau su mokytoja Birute. Didžiausias iššūkis tada man buvo lietuvių kalba. Krašuonoje mokiausi gerai, o čia kritau. Žinoma, pagrindus turėjau, tad po kurio laiko susitvarkiau su spragomis. Birutė buvo centrinė mokyklos figūra, kuri labai veikė kritinį mąstymą. Ji buvo griežta, tačiau suteikė mums mąstymo laisvę.

     Kitas mokytojas, kurį labai gerai atsimenu, – Vidmantas Pimpė. Jam esu dėkingas ne tiek už istorijos, kiek už politologijos žinias. Jis mokė, ką reiškia demokratija, kaip veikia valdžios, valdžių sąjunga ir panašiai. Jis stipriai suformavo mano politines pažiūras.

     Patiko fizikos, astronomijos pamokos. Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje (tai buvo 1998 arba 1999 metai) apsilankėme pas Romualdą Danielių – mažame kambarėlyje Saulėtekio alėjoje, kur buvo įsikūrusi „Šviesos konversija“. Šiandien „Šviesos konversija“ yra Lietuvos lazerių industrijos flagmanas. Man teko juos matyti pačiose veiklos ištakose ir žinau, kaip gerai jie dirba šiandien.

     Mano profesinis gyvenimas susijęs su metalo apdirbimu, medžiagiškumu. Paprasta paaiškinti, kodėl. Mano tėtis yra inžinierius, įrankininkas, tad šie dalykai man visad buvo artimi. Baigiau inžinerijos studijas, bet jau studijuodamas, ypač kai išvykau į Daniją, supratau, kad tiesiog inžinieriumi nebūsiu. Mano darbinė karjera prasidėjo vienoje Austrijos įmonėje – įsidarbinęs labai greitai tapau gamybos vadovo dešiniąja ranka. Būdamas 24–25 metų vadovavau 25 žmonių komandai. Ta stipri, gera pradžia lėmė, koks vadovas esu šiandien. 

     Po bakalauro įstojau į magistrantūrą ir baigiau pramonės įmonių valdymo studijas. Ilgą laiką dirbau pramonės įmonėse, pardavinėdamas pramoninius įrengimus, daugiausiai skirtus metalo apdirbimui. Paskui prasidėjo greitos kaitos laikotarpis: dirbau lazerių industrijoje, tada vėl grįžau prie įrengimų, paskui pradėjau dirbti Suomijos įmonėje. Mano biuras buvo čia, namuose, ir Tamperėje. Trejus metus vadovavau įmonei, kuri gamina radiacijos matavimo prietaisus.

     Patirtis leidžia matyti, kad šiandien Lietuvoje labai daug įmonių, kurioms reikia keistis. Dabartinis jų veikimas tiko 1970 metais, bet ne šiandien. Šiandien svarbūs kiti principai. Svarbu ne tik tai, ką darai, bet ir kaip darai, kam darai. Dauguma žmonių moka ką nors padaryti tikrai gerai, bet jeigu jie neatsakys sau į klausimą, kodėl visa tai daro, greičiausiai taps reikalingi tik sau patiems.

     Šiandien esate Lietuvos monetų kalyklos vadovas. Kokie keliai jus atvedė į šias pareigas?

     Ši istorija paprastesnė. Pretendavau į šios įmonės valdybą, tąsyk į ją nepatekau, bet po kurio laiko naujai suformuota valdyba kreipėsi į mane, siūlydama darbą (čia kaip tik keistėsi vadovai). Tuo metu aš jau ruošiausi išeiti iš savo buvusio darbo, planavau paatostogauti, bet kai atėjau į Lietuvos monetų kalyklą, pamačiau, kad neturiu laiko atostogoms. Supratau, kad darbo reikia imtis čia ir dabar. Dėl ankstesnių vadovų indėlio ir pradėtų pokyčių bei mano prisijungimo praėjusiais metais Lietuvos monetų kalykla po penkerių metų nuostolingos veiklos parodė simbolinį pelną.

     Šiemet mano tikslas – įtvirtinti tą rezultatą. Noriu sukurti sistemą, kad pelną uždirbtume ir ateityje. Tam reikia išanalizuoti kritines vietas. Dar vienas mano tikslas – kad po manęs atėjęs naujas vadovas galėtų sėkmingai tęsti darbus. Visad žiūriu per baigtumo prizmę – kas bus po manęs. Noriu, kad po manęs atėję žmonės turėtų gerus pagrindus tęsti toliau. Savęs niekur neįsivaizduoju ilgamečiu vadovu.

     Kodėl? Ir kokius kriterijus keliate sau kaip vadovui?

     Mano darbo keitimas visąlaik susijęs su tuo, kad arba man nebeįdomu (tai asmeninis aspektas), arba įmonė neauga tiek greitai, pokyčiai nebevyksta taip sparčiai. Tuomet ir keičiu darbą. Įmonių yra daug, ką nuveikti yra galimybių, o gyvenimas – trumpas. Neturiu prabangos ilgai sėdėti vienoje vietoje ir savo karjeros neprojektuoju į gylį, labiau ją projektuoju į plotį, aprėptį. Tai, kad žinau, kas esu, ką ir kaip darau, lemia, jog ateinu dirbti į probleminę įmonę. Tačiau nebūna taip, kad atėjau, pasukiojau varžtą ir viskas susitvarkė.

     Tarkim, problema su pardavimais. Tai reiškia, kad greičiausiai problemų yra ir su technologijomis, ir su gamyba, ir su kitomis sritimis. Tam, kad sistema imtų veikti, turi matyti platų vaizdą, tuomet strategiškai padėti pamatus, o nuo to, kokie padėti pamatai, priklauso ir tai, kokias sienas statysi.

     Svarbu pasakyti, kad viską padaro ne vadovas. Padaro žmonės, kurie dirba kartu. Vadovo tikslas – nukreipti žmones reikiama linkme. Nes jeigu jie nematys bendros vizijos, tai kad ir kaip kiekvienas iš jų stengsis, kad ir kaip gerai dirbs, teigiamo rezultato nebus.

     Daug keliaujate. Kokias įdomiausias vietas esate aplankęs?

     Man kelionės – tai patirtys, o labiausiai – žmonės, bendravimas ir maistas. Kalbant apie idealumą, man labai patinka Italija ir apskritai pietinės Europos šalys. Kita vertus, taip sakydamas lyg ir meluoju, nes Italija patinka tik dėl kai kurių dalykų. Tai yra maistas, kultūra, tempas, betarpiškumas. Vokietija, Austrija patinka dėl rezervuotumo, veikimo tikslumo. Slidinėti labiausiai mėgstu Prancūzijoje. Ten nėra tokios tvarkos kaip Vokietijoje, Austrijoje, bet yra įdomiau. Graikija labai įdomi savo primityvumu. Maistas ten primityvus, bet skanus, paprastas. Norėčiau aplankyti Portugaliją. Buvau Madeiroje, o pačioje Portugalijoje dar ne.

     Esu buvęs Azijoje. Iš Azijos šalių didžiausią įspūdį paliko Japonija. Būtų įdomu apsilankyti Korėjoje. Ieškoti dvasingumo nevažiuočiau į Indiją. Koks gali būti dvasingumas, kai nėra suvokimo apie savo aplinką, apie tai, kaip jai kenki. Tai yra išgyvenimo, o ne dvasingumo šalis. Ten, kur žmonės kovoja dėl išgyvenimo, negali būti didelių dvasinių vertybių. Gali būti herojiški poelgiai, bet ne gilus dvasingumas.

     Nauja kelionių kryptis, kurią atradau, – Lenkija. Slovėnija taip pat naujas atradimas Slovėnijos Alpės labai gražios– statūs kalnai, apaugę brandžiu mišku.

     Ar Lietuvoje matote įdomių lankytinų vietų, ar ši šalis tinkama kelionėms?

     Lietuvoje vien motociklu prisuku nemažai kilometrų. Čia yra labai gražūs keliai Vilniaus pusėje, vien pasieniais kiek galima nuvažiuoti. Labai patinka Zyplių dvaras. Dėliojant kelionės maršrutą, ten labai gera vieta papietauti. Vengiant magistralių ir pagrindinių kelių, Lietuva labai įdomi. Pavyzdžiui, visa Panemunė.

     Kai aš grįžau iš Danijos, tai tuomet grįžau ne į Lietuvą – grįžau į Vilnių. Vilnius man įdomiausias miestas. Kitas išskirtinis miestas Lietuvoje – Klaipėda, naujų atradimų kraštas.

     Įdomu Kretingoje žiūrėti motobolą. Motobolas – tai toks su dideliu kamuoliu ir motociklais žaidžiamas žaidimas. Taisyklės – kažkas tarp ledo ritulio ir futbolo. Lietuvoje žaidžia Skuodo, Kretingos ir Radviliškio klubai. Vyksta motobolo čempionatai, atvyksta komandos iš Prancūzijos, Vokietijos. Šis žaidimas niekad nebus toks populiarus kaip futbolas ar krepšinis, bet jis tikrai įdomus.

     Visada traukė Aukštaitijos nacionalinis parkas. Anykščių pusė. O Uteną visąlaik pravažiuoju. Savotiškai skaudu ir gaila, kad šiame mieste nėra vizionieriaus. Bet koks vizionierius Utenai labai praverstų. Ne ūkvedys, ne dar kažkas, bet vizionierius. Galbūt tada atsirastų ir Utena. Pavyzdžiui, dabar Narkūnų piliakalnis niekaip neišnaudotas. Neišnaudota Rinkos aikštė, kurioje vystėsi žydų kultūra. Senosios žydų kapinės. Galų gale, partizaninės kovos. Štai Dzūkijoje kiek bunkerių. Mūsų krašte visa tai irgi vyko, šių dalykų prikėlimas galėtų tapti miesto vizijos dalimi. Turime istoriją, bet ji ištrinta. Toks jausmas, kad miestui trūksta meilės.

     Atrodo, kad esate veiklus žmogus. Kaip atsipalaiduojate po darbo, kokių laisvalaikio pomėgių turite?

     Žmogaus gyvenimas stabiliausias ant trijų kojų. Tos kojos – tai šeima, darbas ir hobis. Mano hobis yra „Ducati“. „Ducati“ klubas – tai bendruomenė, draugai.

     Prakalbote apie draugus. Ko reikia, kad žmogus taptų jūsų draugu?

     Metams bėgant pastebiu, kad draugai priklauso tam tikroms kategorijoms: yra vaikystės draugai, yra klasės draugai. Jie lieka atsiminimuose, o susitikus malonu pabendrauti, sužinoti, kaip jiems sekasi. Visgi kasdienis buvimas yra su tais draugais, su kuriais turi bendrų interesų. „Ducati“ klube visi esame labai skirtingi, o mus jungia motociklai, važiavimas. Įdomu stebėti, kaip tokie skirtingi žmonės būna bendroje erdvėje. Nežinau, ar aš tapau jų draugu, ar jie tapo mano draugais, bet mes tiesiog susijungėm ir kažkurį laiką keliaujam kartu.

     Draugystė formuojasi per bendrą patirtį, per kažką, kas sieja.

     Tarp mano kartos žmonių labai mažai tarnavusių kariuomenėje. Mes patekome į reformų žirkles, kai buvo pereinama nuo šauktinių prie profesionalios kariuomenės. Taigi mes neturime kariuomenės draugų. Kažkuria prasme tai yra spraga, trūkumas ir ypač dabartiniame kontekste.

     Bet, kalbant apie draugus, – ar gali būti kažkas kitas didesnis draugas negu artimas žmogus, su kuriuo gyveni, negu tavo šeima? Labai abejoju.

     Kokius tikslus sau keliate gyvenime ir kokiomis vertybėmis vadovaujatės?

     Tikslo uždirbti milijoną ar kažkuo tapti sau nekeliu – mane tenkina tai, kuo esu. Manau, kad gyvenimo kelionėje tiesiog tapsiu geresnis tuo, kuo esu.

     Turiu sūnų, turiu Aistę, ir ko man iš tiesų labai norėtųsi – tai kartu su ja pamatyti, kaip užaugs mūsų vaikas, koks jis bus. Dabar matau jo charakterio užuomazgas, kaip jis elgiasi, ką veikia. Kaip jam padėti tai išnaudoti ir būti laimingam? Dar nežinau, kaip tai padaryti, dar mokausi. Taigi vienas iš tikslų – būti šalia tiek, kiek manęs reikės, ir kad į mane galėtų atsiremti.

     O kalbant apie vertybes, pamatinė vertybė yra nekenkti. Nesu dievobaimingas ar davatkiškas. Ne. Bet man svarbu nekenkti kitiems, netrukdyti, o kai galiu – padėti. Žmogus negali išgelbėti pasaulio, bet gali pakelti šiukšlę nuo žemės. Norėčiau, kad kažkas, nutrūkus ryšiui, mane prisimintų taip: „Jis buvo solidus, nepakenkė, nemelavo, nepadarė nieko blogo ir aš nuo jo nenukentėjau. O jei nukentėjau, tai jis buvo tas, kuris atsiprašė.“

     Feisbuko paskyroje taip pat dalijatės įrašais apie Ukrainą, o Lietuvos monetų kalykla yra sukūrusi Ukrainos kovai už laisvę skirtą monetą. Kiek jums asmeniškai svarbu, kad būtume kuo vieningesni ir padėtume karo niokojamai šaliai? Ir kodėl yra svarbu palaikyti Ukrainą?

     Taip pat mes turime ženkliukus Ukrainai. Jie sukurti Monetų kalyklos iniciatyva dar prieš man ateinant čia dirbti. Ženkliukas kainuoja penkis eurus, visa suma, atskaičius PVM, skiriama organizacijai „Blue/Yellow“ remti.

     Žinau, kad dėl paramos Ukrainai kyla daug nepasitenkinimo. Kodėl jis kyla? Taip, Lietuvoje yra, vis dar yra problemų. Bet keliaudamas aš matau, kad daugeliu atveju mes nebegyvenam blogiau nei vidutinis graikas, vidutinis portugalas ir panašiai. Gyventi visur sunku. Vieniems trūksta pinigų būstui, kitiems maistui, o Ukrainai dabar reikia paramos, nes jie kariauja. Taip, į Lietuvą atvyksta turtingų ukrainiečių, kuriems paramos nereikia, ir kyla klausimas, kodėl jie patys neremia. Bet tokių žmonių yra mažai. Ukraina – labai didelė šalis, o Lietuvoje mes matome labai mažą dalį ukrainiečių. Nereikia orientuotis į didelius nuokrypius, nes jie nieko neparodo. Palyginimui – kas yra milijonas eurų milijonui žmonių? Kiekvienam po eurą.

     Žinoma, aš nesiūlau remti kiekvienos organizacijos. Užtektų pasirinkti vieną ir ją tikslingai remti. Taip pat nereikia skirti daugiau pinigų, nei galite sau leisti. Kiti sako – turtingas žmogus, o skiria mažai pinigų. Bet iš kur mes žinome, ar tas žmogus turtingas? Gal tas turtingumas – tik mūsų vaizdinys? Ir galbūt pinigų, kuriuos jis gali išleisti kas mėnesį, turi mažiau negu mes? Galų gale, ne mūsų reikalas, kiek paramai skiria kiti. Kiekvienas skiria tiek, kiek gali ir kiek jam atrodo teisinga.

     Yra įvairių Ukrainai padedančių fondų. Mano manymu, geriausia remti tokius, kurie šiuo metu atlieka svarbiausią funkciją. Ta funkcija, mano manymu, – padėti ginkluotam pasipriešinimui. Bet ir visa kita parama yra svarbi. Jei žmogus yra pacifistas ir nenori pirkti ginklų, jis gali padėti Raudonajam Kryžiui arba beglobiams Ukrainos gyvūnams.

     Keliami klausimai, kad dalis paramos lėšų iššvaistoma. Natūralu, kad tai vyksta, tačiau didžioji dalis vis tiek pasiekia tuos, kam jų reikia. Ir jeigu išaiškėja, kad kažkokia organizacija veikia nesąžiningai – labai gerai, vadinasi, nebereikia jų remti, galima pasirinkti kitus.

     Kalbant apie tai, man norisi paliesti dar vieną temą – savivaldybėse vykstančius skandalus dėl lėšų švaistymo. Esame susikoncentravę į tuos, kurie paėmė pinigus. Bet juk yra žmonių, kurie neėmė arba ėmė tik tiek, kiek gali pagrįsti. Žiūrėkime į šiuos žmones. Tie, kurie tyliai daro savo darbą, yra kur kas svarbesni už tuos, kurie garsiai ir daug kalba.

     Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po dešimties metų? Ar apskritai projektuojate taip toli?

     Noriu, kad gyvenimas bent jau neblogėtų. Turiu šeimą, man rūpi vaiko mokslai, išsilavinimas, finansinio pagrindo užtrikrinimas. Kartais žmonės, paklausti, kaip renkasi darbą arba dėl ko dirba, ima kalbėti apie savirealizaciją, bet tai ne visa tiesa. Savirealizacija prasideda po to, kai imi uždirbti pakankamus pinigus. Kai finansiškai esi laisvas, tik tada ateina laikas savirealizacijai. O kol viskas nukreipta į išgyvenimą, sunku galvoti apie savęs realizavimą. Nenorėčiau atsidurti situacijoje, kai reikia galvoti apie išgyvenimą. Norėčiau turėti galimybes veikti, daryti, kurti ir palikti po savęs pėdsaką.

Asmeninio albumo nuotr.