Rasa MILERYTĖ
Pasibaigus mokslo metams, sumažėja mokinių užimtumas. Rūpesčių iškyla ir tėvams – kur palikti mažamečius darbo metu? Gerai, jei yra seneliai, galintys pagloboti anūkus, bet juk neužkrausi jų visai vasarai, o ir vaikams norisi pabūti su bendraamžiais ir pažaisti. Išeitis – vasaros stovyklos. Kaip ir kasmet, šiemet stovyklautojams duris atvėrė Utenos rajone Sudeikių daugiafunkcis sporto centras. Čia veikia net kelios stovyklos, viena jų – dienos poilsio stovykla pradinių klasių moksleiviams, apie kurią papasakojo stovyklos vadovė Rasa Žitkuvienė.
Neįpareigojanti dienotvarkė
Dienos poilsio stovykloje jau pasikeitė šešios pamainos, vienos pamainos trukmė – savaitė. Kiekvienoje pamainoje yra dalis naujų vaikų, bet didžioji dauguma stovyklautojų nesikeičia. Kaip pasakojo R. Žitkuvienė, tokios stovyklos veikia ir per ilgąsias – vasaros, ir per trumpąsias – pavasario, rudens ir žiemos atostogas, ir nuolat sulaukiama tų pačių vaikų. Stovykla dirba kiekvieną darbo dieną nuo 7.30 iki 18 val., tad dirbantiems tėvams labai patogu prieš darbą vaikus atvežti, o po darbo pasiimti. Stovyklą finansuoja patys tėvai: vienos dienos kaina vaikui – 5,50 Eur.
Dienos stovykla skirta ir kažko išmokti, ir papramogauti, tad vaikai laikosi tam tikros dienotvarkės. „Vaikai labai mėgsta šiuolaikines technologijas, tad iš ryto ir vakare leidžiame jiems šiek tiek pasinaudoti kompiuteriais, – pasakojo R. Žitkuvienė, – tačiau mūsų tikslas – kad vaikai kuo daugiau laiko leistų lauke ir bendrautų tarpusavyje, o ne žaistų kompiuterinius žaidimus, taigi laikas prie kompiuterio ribotas.“
Laikas iki pietų skiriamas kūrybinėms ir edukacinėms veikloms. Kiekvieną savaitę pasirenkama kokia nors tema ir gilinamos tos srities žinios. Tą savaitę, kai apsilankėme Sudeikių daugiafunkciame sporto centre, vaikai mokėsi apie gamtą ir kūrybinių užsiėmimų metu iš popieriaus lankstė paukščius, kuriais vėliau papuošė daugiafunkcio sporto centro sieną.
„Jeigu visą dieną būtų tik edukacijos, vaikai pavargtų, tad po pietų leidžiam jiems išsidūkti. Tas laikas skirtas aktyviam poilsiui. Vaikai maudosi, žaidžia futbolą, kitus žaidimus, jie gali atsivežti savo transporto priemones ir važinėtis, skolinti jas draugams. Labai svarbu, kad jie turėtų galimybę palakstyti su draugais.
Kai vyksta pamokos, didesnę dienos dalį vaikai praleidžia patalpose, todėl vasarą stengiamės kuo ilgiau būti gryname lauke. Labai džiaugėmės liepa, kai buvo karštos dienos ir vaikai galėjo mirkti vandenyje. Sudeikiuose vaikams galime pasiūlyti labai daug užsiėmimų lauke. Neseniai rėmėjai padovanojo kelis stalus ir suolus, juos pastatėme lauke ir kol ne per karšta, vaikai ten susėdę gali piešti“, – apie veiklas pasakojo stovyklos vadovė. Vaikus labiausiai džiugina tai, kad dienotvarkė nėra griežta: jei viena veikla nusibodo, galima imtis kitos.
Ketvirtadienis vaikams – ypač smagi diena, nes tądien keliaujama po įvairias apskrities vietas. Kaip pasakojo R. Žitkuvienė, kelionė būna susijusi su savaitės tema, siekiama, kad vaikai kelionėje ne tik pasilinksmintų, bet ir sužinotų kažką naujo. „Šią savaitę važiuosim į „Triušiukų slėnį“ ir į „Paukščių kaimą“, kadangi mūsų tema, kaip minėjau, gamta, – sakė pašnekovė. – Vaikams labai patinka tos kelionės, o ir tėveliai džiaugiasi, kad vaikai pakeliauja, kažką pamato.“ Šią vasarą stovyklautojai jau lankėsi Anykščiuose, Molėtuose, Ignalinoje.
Savaitės pabaigoje vaikų laukia užsiėmimai ant sportinių batutų ir jodinėjimas.
Suaugusieji mokosi iš vaikų
Pasak R. Žitkuvienės, stovykloje išmokstama ne tik kurti rankdarbius, ne tik įgyjama žinių, bet ir mokomasi pamatinių vertybinių dalykų: draugauti, bendrauti, dalytis, atsiprašyti kažką užgavus, padėti draugams. Pirmomis dienomis kai kuriems vaikams, pasak pašnekovės, būna nedrąsu. „Reikia mokėti elgtis būryje, pritapti. Pirmą dieną daugelis būna labai triukšmingi, nori parodyti, kad atėjo į stovyklą, bet vėliau nurimsta. Kai kuriems vaikams iš pradžių nedrąsu, jiems reikia padėti susipažinti, bet kai susiranda draugų, visi atsipalaiduoja“, – džiaugėsi pamainos vadovė.
Moteris pasakojo, kad stovykloje mokosi ne tik vaikai, suaugusieji irgi gali daug ko išmokti. „Mes, suaugę, turim visokių tabu. Mums sunku prieiti prie nepažįstamo ir užkalbinti, nes galvojam, kaip tai atrodys, ką apie mus pamanys, o vaikams tai labai paprasta – jie prieina, pasisveikina ir jau, žiūrėk, susidraugavo.
Jie greitai atleidžia. Mes jei supykstam, tai dar kurį laiką jaučiam nuoskaudą, prisimenam, kaip įžeidė, o kai susipyksta vaikai, liepi paduoti vienas kitam ranką, jie čia pat viską pamiršta ir vėl gali žaisti kartu. Ir tas jų besąlyginis džiaugsmas. Jie moka džiaugtis smulkmenom. Arba nupiešia kažką ir džiaugiasi – kaip gražu. Suaugusiems trūksta ir šio sugebėjimo, mes per daug savikritiški. Visų šių dalykų galim išmokti iš vaikų. Be to, vaikai puikiai išmano šiuolaikines technologijas, aš tiek nemoku padaryti su kompiuteriu, kiek moka vaikai. Ir jie labai džiaugiasi, kai gali pamokyti suaugusįjį“, – pasakojo stovyklos vadovė.
Savaitę stovyklavo vaikai su negalia
Dienos stovyklos veikia jau kelintus metus, bet tik šiemet atsirado galimybė į stovyklą priimti negalią turinčius vaikus. Jiems buvo skirta viena pamaina, stovyklauti atvyko penki vaikai. Pašnekovė pripažįsta, kad ta savaitė buvo nelengva, bet galimybė paįvairinti vaikų kasdienybę suteikė džiaugsmo. Norint į stovyklą priimti vaikus su negalia, reikia tam tikrų specialistų, deja, jiems pasamdyti neužtektų lėšų.
„Mes neturim pakankamai žinių, kad galėtume dirbti su neįgaliaisiais. Be to, jiems reikia daugiau priežiūros, daugiau pagalbos, nepaliksi vaiko vieno. Kadangi stovykloje dirbame penkiese ir atvyko penki vaikai, kiekvienas vaikas turėjo po darbuotoją, – sakė stovyklos vadovė. – Norėtųsi, kad stovykloje sveiki vaikai ir vaikai su negalia galėtų būti kartu, galbūt kada nors savivaldybė finansuos tokią idėją. Mes puikiai suprantam, kad tėveliai norėtų, jog stovykla truktų ilgiau, bet kol kas nieko negalime padaryti.“
Norinčių stovyklauti daugiau, nei galima priimti
Sudeikių dienos stovyklą lanko ne tik sudeikiečiai – yra vaikų iš aplinkinių miestelių, iš Utenos. Dalis stovyklautojų – emigrantų vaikai, vasarą leidžiantys pas senelius. Vienas didžiausių pliusų šiems vaikams – galimybė pagilinti gimtosios kalbos žinias.
Tądien, kai susitikome su R. Žitkuviene, į stovyklą buvo atėję 55 vaikai, nors grupę gali sudaryti ne daugiau kaip 50 vaikų. Pašnekovė informavo, kad jei ateina sudeikietis, kurio nėra sąraše, jis vis vien priimamas, kadangi daugiafunkcis sporto centras skirtas visų pirma sudeikiečių reikmėms.
Tiesa, norą dalyvauti stovykloje kasmet pareiškia vis daugiau vaikų, tačiau nėra galimybės juos visus priimti.
„Žinoma, nelengva dirbti su tokiu būriu. Vaikai judrūs, smalsūs, garsiai kalba, bet kažkaip susitvarkom. Sunku parinkti tokias veiklas, kad visiems patiktų. Jei būtų tik trys vaikai, ir tai turbūt nepavyktų įtikti visiems, o čia 50… Kasdien po pietų žiūrim filmą, savanoriaujantis vaikinas iš Vilniaus parenka kokį nors tinkamą vaikams ir turintį prasmę. Ne visiems vaikams tas filmas būtinai patiks, bet tokia realybė, kai gyveni būryje ir turi prissitaikyti“, – sakė R. Žitkuvienė, pasidomėjus, kaip sekasi suvaldyti didelę vaikų grupę. Su stovyklautojais dirba penki specialistai – trys vadovai ir du padėjėjai.
Autorės nuotr.
