Dr. Aldona Vasiliauskienė
Daugailių kraštas išugdė nemaža asmenybių, atlikusių svarbių darbų politikos, mokslo, meno bei kitose veiklos srityse, tarp jų – ryški ir dvasininkijos plejada; iš čia kilę per 10 kunigų: būsimasis Dievo tarnas arkivysk. Mečislovas Reinys, prel. dr. Juozas Prunskis, kun. dr. Jonas Steponavičius, kun. dr. Norbertas Skurkis, kun. dr. Juozapas Čepėnas, kunigai Juozas Čepėnas, Mamertas Lumbė, Juozapas Pakalnis, Petras Prunskis, Antanas Rameikis, Jonas Tamošiūnas. Čia vaikystėje yra gyvenęs ir palaimintasis Teofilius Matulionis…
Utenos krašto žmonėms gerai žinoma Čepėnų giminė: iš Velaikių kaimo (Antalieptės valsč., Zarasų apskr.) kilęs mokslininkas kunigas Juozapas, jauniausias jo brolis istorikas Pranas. O jų sūnėnas – kunigas Juozas Čepėnas, tik įžengęs į 95-uosius metus, Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios dieną iškeliavo į Amžinybę. Kunigas Juozas, nuėjęs sunkų ir sudėtingą kelią į kunigystę, Čepėnų vardą įamžino statydamas ir inicijuodamas kryžių bei paminklų statybą, talkindamas ir remdamas kraštiečiams skirtus renginius Daugailiuose, Utenoje, Antalieptėje, Skapiškyje, Pasvalyje, Kaune, kitose vietose. Ypač glaudi bendrystė su Daugailių parapija, juolab kad gimtasis namas Velaikiuose naujoviškai rekonstruotas, išlaikant senąją architektūrą, be to, tėviškę kunigo iniciatyva papuošė naujas meninis kryžius. Kunigas finansiškai padėjo Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje vykdytiems remonto darbams. Itin daug nuveikė dėdės kun. Juozapo atminimui: surado, išsaugojo ir išleido sovietų kalinio kun. dr. dėdės Juozapo sovietmečiu rašytus rankraščius, parsisiųsdino iš Vokietijos 1925 m. jo apgintą disertaciją „Fiodoro Dostojevskio asmenybės ir jo veikalų psichologinė analizė“ („Analyse dert Personalichkeit und der Werke Dostojewskis“). Išleistas knygas dalijo bibliotekoms, mokykloms, jas dovanodavo ir besidomintiems. Kunigas Juozas Čepėnas, – Čepėnų giminės garsios veiklos tęsėjas. Vienas dėdė – filosofijos dr. Juozapas Čepėnas (1880 10 30–1905 10 23–1976 01 24), kitas – pedagogas, istorikas, visuomenininkas, Lietuviškosios bei Lietuvių enciklopedijų ir plačios apimties knygos „Lietuvos universitetas 1579–1803–1922“ bei kitų knygų redaktorius, parašęs „Naujųjų laikų Lietuvos istoriją“ – Pranas Čepėnas (1899 04 04–1980 10 03); žinomi ir kun. J. Čepėno broliai, kovotojai dėl Lietuvos laisvės, pasitraukę į Vakarus ir tapę mecenatais.
Kelias į kunigystę
Kun. Juozas Čepėnas gimė 1928 metų vasario 28 dieną Velaikių kaime, Daugailių parapijoje, ūkininkų šeimoje (kai kur neteisingai nurodyta gimimo data – 1930 m.: kunigas yra aiškinęs, kad, tęsiantis Antrajam pasauliniam karui, siekdamas apsisaugoti nuo paėmimo į sovietinę kariuomenę, valsčiaus pareigūnui padedant, buvo „pajaunintas“ dvejais metais).
Gutaučių kaime baigęs pradžios mokyklą įstojo į Utenos gimnaziją, tačiau jos neužbaigė. 1948 m. tėvus tremiant į Sibirą, jaunesniųjų vaikų Juozo ir Povilo tuo metu nebuvo namuose. Vyresnieji Pranas, Algirdas Mečislovas ir Vytautas, artėjant sovietinei armijai, buvo pasitraukę. (Algirdas su Pranu dalyvavo 1944 m. kautynėse prie Sedos, šiose kautynėse žuvo Pranas).
Tėvus ištrėmus broliai turėjo slapstytis, atsidūrė Kaune. Čia įdėjęs didelių pastangų Juozas baigė gimnaziją.
Kunigas yra sakęs, kad tokia kontrastinga vaikystė ir paauglystė, kur pynėsi džiaugsmas ir liūdesys, romantika ir skausmas, įkvėpė jį pasirinkti kunigystės kelią. Tam įtakos padarė ir Utenos gimnazijos auklėtojas kunigas Povilas Ragožinskas.
Nors Juozas Čepėnas išlaikė stojamuosius egzaminus į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune (1949), tačiau tuometinis seminarijos rektorius pokalbio metu, sužinojęs, kad jo tėvai ištremti, pasakė: „Būsi kaip žiburys ant aukšto kalno ir čia mokytis negalėsi, išveš ir tave.“ Nors į seminariją tuokart nebuvo priimtas, tačiau vilties tapti kunigu neprarado.
Šešerius metus dirbo Kauno miesto I ligoninėje sekretoriaus-sandėlininko pareigose, o 1956 metais grįžus į Lietuvą tėvams, vėl pamėgino stoti į kunigų seminariją. Šį kartą sėkmingai. Mokėsi gerai, pasižymėjo iškalba, turėjo seminarijos vadovybės pasitikėjimą, buvo paskirtas klierikų dekanu. Tačiau 1960 metais Religinių reikalų tarybos įgaliotinio reikalavimu buvo pašalintas iš seminarijos.
Tęsinį skaitykite 2022 09 21 „Utenyje“
