Aktualijos

Bronius buvo Lietuvos žmogus

Šiemet sukanka 70 metų, kai Utenos berniukų ir mergaičių vidurinę mokyklą baigė 1951 metų abiturientų laida. Tai buvo bene didžiausia ano meto laida. Mūsų buvo net 151 moksleivis.

Gyvenime taip jau susiklosto, jog su kai kuriais buvusiais klasės ar kurso draugais bendrauji iki gyvenimo pabaigos. Kiti, labiau nutolę geografiškai, pažiūrų bei sielos artumu lieka tik prisiminimuose. Su Broniumi Rėza siejo artimi ryšiai. Neretai susitikdavome įvairiomis progomis, o telefonu bendraudavome labai dažnai. Buvome bendraminčiai. Kai Vasario 16-ąją surinkau Broniaus telefono numerį, norėdamas pasveikinti su šventėmis, atsakymo nesulaukiau. Paskambinus antrą kartą – pasikartojo tyla. Bronius perskambino po keleto dienų. Pasisakė esąs ligoninėje. Kalbėjo silpnai, skundėsi nemaloniomis procedūromis. „Paskambinsiu, kai bus geriau“, – tai buvo paskutiniai Broniaus žodžiai, pasakyti ne tik man, bet ir draugams. Po dienos kitos nustebino ir nuliūdino ankstyvas skambutis. Verkdama žmona pasakė, jog Broniaus nebėra, paprašė šią žinią pranešti Utenoje gyvenantiems klasės draugams. Mes, sulaukę aštuoniasdešimties ir daugiau, vis dažniau mąstome apie gyvenimo prasmę ir jo pabaigą laikome natūraliu dalyku. Bronius irgi sakydavo, jog „mes ir taip ilgai užsibuvome, daugelio jaunesnių esame netekę“. Bet kiekviena žinia apie netektį suneramina ir nuliūdina. Užplūsta prisiminimai apie žmogų, su kuriuo dešimtys metų bendrauta, dalintasi gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Bronius, kaip ir daugelis mūsų bendraklasių, buvo kaimo vaikas. Mūsų laidos abiturientų prisiminimų knygoje „Kaip man jaunystės neminėti“ jis labai jausmingai aprašo kaimo grožį: „Būdamas prie namų, jaučiuosi kaip nuostabioje oazėje, o čiurlenantis Karklės upelis suteikia vidinės ramybės.“

Tęsinį skaitykite 2021 05 12 „Utenyje“