Šią savaitę minime dvi ypatingas dienas – Visų šventųjų dieną ir Vėlines. Apie ypatingą pagarbą pastarajai liudija tai, kad vos prieš porą metų šiai dienai minėti skirtas laisvadienis. Iš vienos pusės malonu dvi laisvas dienas skirti atminčiai ir pagarbai. Iš kitos gi kyla daug dvejonių, o ką iš tiesų minime ar net švenčiame? Pastarosios dienos aptemdytos juokingų ginčų: kas svarbiau: Helovinas ar Vėlinės? Interneto portaluose ir asmeninėse diskusijose laužomos ietys, netgi imamasi prievartos: reikalaujama uždrausti Heloviną. Maždaug: nereikia mums tų atvežtinių švenčių, moliūgų, zombių ir vampyrų. Savas šventes turime. Savas tradicijas. Belieka tik griebtis už galvos – kokias?
Prabėgti maratoną, ar…
Praėjusį savaitgalį prasidėjo kelionių po kapines maratonas. Žemiški rūpesčiai: nuo kapų nušluoti lapus, pasodinti chrizantemas. Kad bent išoriškai atrodytų, jog prisimename.
Šeimoje turime tradiciją: kartu su 506-osios pėstininkų kuopos kariais savanoriais rokiškėnais prieš Vėlines aplankyti 1919-20 m. žuvusių laisvės kovotojų kapus. Jų Rokiškio rajone ir Latvijoje – netoli šimto. Geografija plati: per vieną dieną „prasukame“ per 200 km. Šiemet mūsų šeimą šioje pagarbos misijoje atstovaus tik vyras. Aš gi tądien lankysiu kitus kapus, ant daugelio kurių be mūsų jau nėra kam uždegti žvakes…
Lapkričio 1-ąją tradiciškai lankysime artimųjų kapus. Vėlinių dieną Rokiškio bažnyčioje aukojamos šv. Mišios už jos fundatorius, puoselėjusius ne tik šventovę, bet ir Rokiškį. Grafus Tyzenhauzus. Kai taip, tai visus metus liežuviais plakame: kokie puikūs žmonės buvo, kiek davė mokslui, kultūrai. O kai tereikia vienintelio dalyko, kuris jiems svarbus dabar, kai praėjo turtai ir įtaka, – paprastos maldos už jų sielas, tai susirenka tik saujelė, taip sakant, entuziastų. Ten kriptoje, tarp žemų baltų skliautų, prie kuklaus altoriaus, kaip ir prie tų baltų vienodų kryžių su laisvės kovotojų vardais lieka tai, kas tikra.
Atmintis ir malda. Tiems, kuriems esame dėkingi už savo gyvenimus. Kuriuos, kaip tikime, vėl sutiksime Dievo šviesoje ir Amžinybėje. Tą simbolizuoja ant kapo uždegta žvakė. Viešpaties Prisikėlimo šviesą juodžiausio gedulo ir nevilties tamsybėje.
Nuo staigios ir netikėtos… Kurios nelaukiame
Keistas tas mūsų tikėjimas… Viena vertus, piktinamės, kad kažkas švenčia Heloviną. Užuot tvyrojus pagarbiai rimčiai ir oriai tylai, ardo ją triukšmingais vakarėliais, žybsėdami plastikinėmis iltimis ir plevėsuodami Drakulos apsiaustais. Memento mori… Puota maro metu. Girtuoklyste ir dirbtinėmis linksmybėmis pridengiant, kur einame ir ko bijome. „Jinai ne tai, ką tu galvoji. Jinai ne tai, ko tu bijai. Ir žmonės klumpa Jai po kojų, ir aukštos erdvės lenkias Jai“, – taip dainuoja mano jaunystės laikų dainius. Paradoksalu, kaip bandome Ją pamiršti. Kai kiekviena vakarėlio detalė primena Ją. Mirtį. Tačiau tame vakarėlyje nėra svarbiausio. To, kas nuodėmingiesiems nepriklauso. Ar bent įsivaizduojame, kad nepriklauso. Prisikėlimo…
Gelbėk mane nuo tos mirties baimės. Jei anksčiau staigi mirtis buvo prakeiksmas, kaip Suplikacijose giedame: „Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie“, tai dabar ji yra svajonė. Kad nesikankintų. Neseniai pasauliui buvo pristatyta mirties kapsulė. Kurią galima atvežti į bet kurią pasaulio vietą. Suvedei kodą, įjungei mygtuką ir… O juk anksčiau žmogus mirčiai ruošėsi… Ir mirdavo ne anoniminėje kapsulėje, ne beveidėje palatoje. Mirdavo savo namuose. Apsuptas artimųjų. Dar mano seneliai, tėvai kelias pirmąsias lapkričio dienas kasdien eidavo į kapines, meldėsi, giedojo… O mes….
Pažiūrėkime į save: juk bijome mirties. Ją ženklinančios pirmosios raukšlės veide. Pirmosios žilos plaukų sruogos. Vis didesnio ir skaudesnio vienišumo. Kai draugų visas pasaulis, bet kai jų prireikia, supranti, kad niekam taip ir nebuvo įsipareigota… Kad, kaip tikime, nesibaigiančioje gyvenimo šventėje, daugelis taip ir likome tik pakeleiviai. Tuštėjantys kaimai, šalta rudens kelių ir sodybų vienatvė… Reti šviečiančių namų langeliai tamsoje… Vieniši apleisti senukai. Nes su jais liūdna. Nes su jais ne apie linksmybes… Nes tikime: vienatvė ne apie mus. Mes šiandien švenčiame… gyvenimą ar mirtį?
Tikėjimas ir gyvenimas švelnioms ausytėms
Mes bijome ne tik mirties. Bijome tiesos. Apie save, gyvenimą, Viešpatį. Norime švelnaus gyvenimo baltiems ir pūkuotiems kailiukams, tikėjimo švelnioms ausytėms. O gavome… Pažaidėme epidemiją su kaukėmis ir karantinais, su policijos postais ant kelių. Be žmogiškos atjautos, be meilės. Ir tada buvo veidmainystė: deklaruojama priverstinė vienatvė, o išrinktiesiems, ar tokiais save laikantiems – puotos ir koncertai maro metu. Uždarytos bažnyčios ir atverti prekybos centrai… Neišmokome. Gavome karą. Sujaukusį visą mūsų pasaulį: ekonomiką, keliones, atostogų planus. Išmokome susipakuoti išgyvenimo krepšius. Tačiau neišmokome esmės: „Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties tą siaubingąją dieną, kada ims drebėti dangus ir žemė. Kai dangui liepsnojant teisi pasaulį“… Tikiu tuo, ką primena niūri ir didinga Libera, per baisi mūsų pūkuotoms ausytėms: „Drebu visas ir bijau, nes ateis rūstybės ir ataskaitos laikas“.
Prigimtinis žmogiškasis orumas
Bet ir kita pusė, nešvenčianti, apsimestinai orioji pusė ne ką geresnė… Kasmet vėl pasipila pasakojimai, kaip atsiveria vėlių varteliai ir mūsų vargšės artimųjų vėlės ima braižytis apie namų langus. Viešpatie, už lango XXI a. O mes, pakrikštyti pagonys, vis dar tikime tuo, kad negalima kirsti kapinėse medžių, nes vėlėms nebus kuo į dangų įkopti. Gelbėk mane, Viešpatie, nuo tokio baisaus tikėjimo… Be vilties, be meilės. Be pagarbos ir orumo… Aš netikiu vėlėmis. Tikiu, kad kiekvienas mūsų turi nemarią sielą. Kurią Dievas pripildė orumo…
Amžinybės viltis ir pažadas
Ir siela nei aplink namus braižosi, nei medžiais laipo. Mano mirę artimieji yra Amžinybėje su Viešpačiu. Jo šviesoje, begaliniame gailestingume ir malonėje. Jų nebijau. Ne dėl to, jog žinau, kad neateis. Nes išleidau juos į Amžinąją šviesą, Viltį ir Meilę. Tikiu, kad jie yra ten. Ir kad laikui atėjus vėl susitiksime. Todėl nenoriu nei užtriukšmauti, nei užgerti to viltingo laukimo. Noriu dėkoti ir melstis už juos. Tikėdama, kad jie ne apie namus braižosi, o užtaria prieš Viešpatį. Ir iš Amžinosios šviesos aukštybių laimina mūsų šiandienius namus ir darbus. Jų nėra nei naktyje, nei vėjyje. Jie gyvi ne senuose albumuose. Jie yra mano kraujyje, širdyje, mano maldose. Ir nenoriu minėti Vėlinių. Jos ne man ir ne apie mane. Labiau priimtinas mano bičiulio kunigo terminas Sielinės. Apie mus, apie visas sielas sujungtas Dievo globoje, be žemiškųjų dimensijų: laiko ir erdvės.
Todėl ant jų kapų uždegsiu palaimintą žvakę. Liudijančią Viešpaties Prisikėlimą. „Viešpats mums šviečia. Dabar ir per amžius“. Ir tikėsiu tai, ko mane išmokė: šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir Amžinąjį gyvenimą. Neklausysiu, ką šiomis dienomis šnara vėjas. Neturėsiu laiko: melsiuosi Viešpaties angelą. Vakare, tyloje – Visų šventųjų litaniją. Mano tikėjimo jungtį su dviejų tūkstančių metų krikščionybės istorija. Su šventaisiais ir kankiniais, su žmonėmis, kurie kūrė mūsų tikėjimą ir civilizaciją. Prašydama jų užtarti mus. Kad juodžiausioje nakties ir mirties tikrovėje padėtų nueiti savąjį kelią pas Viešpatį.
Specialiai mūsų portalui
Lina Dūdaitė-Kralikienė