Užpaliuose gyvenanti 55-erių Birutė Minutkienė, paklausta, ką galėtų daryti visą gyvenimą, atsako nesusimąstydama – mokytis, jei tik būtų toks mokinio etatas. Sykį vaikystėje ji buvo pabėgusi į mokyklą – slapta nusekė brolį, nes buvo labai įdomu, ką jis ten veikia. „Dar ir dabar puikiai atsimenu jausmą, kai pravėriau klasės duris. Labai norėjau mokytis, ir šiandien tas noras nė kiek ne mažesnis, todėl tai darau, kai tik turiu laisvo laiko“, – šypsosi Birutė.
Renginių organizatore Utenos kultūros centro Užpalių skyriuje dirbanti moteris sako, kad karantino metu „užsikabino“ už skaitmeninio raštingumo mokymų. Prie kompiuterio ji ir anksčiau sako besijautusi visai neblogai, nors neturi jokio žinias patvirtinančio dokumento, bet turėjo gerą mokytoją – savo sūnų. „Man žinių visada reikia ir niekada nejaučiau, kad turiu jų per daug. Metas pasitaikė palankus, nes per karantiną nebuvo galimybių vykdyti gyvų veiklų, tai ir sugalvojau, kad šį laiką išnaudosiu mokymuisi“, – pasakoja ji.
Tęsinį skaitykite 2021 03 27 „Utenyje“
