Genovaitė ŠNUROVA
Jau buvau pasiilgusi amžinojo savo oponento Jeronimo. Žinoma, supykstu, kai ateina pilnas pretenzijų visam pasauliui, bet ir be jo išvedžiojimų, o kartais labai teisingų minčių liūdna. Kai jau buvau nusprendusi eiti jo ieškoti, pats atėjo. Kažkoks keistai ramus, lyg ir su viskuo susitaikęs, bet kažkokių neramių minčių prislėgtas. Pirmiausia pagalvojau, kad susirgo, bet neatrodė panašus į ligonį.
Ilgokai kalba nesimezgė. Ir arbatos pasiūliau, ir sumuštinį sutepiau, bet nei didelio dėkingumo parodė, nei įprastine iškalba sublizgėjo. Gal tik po pusvalandžio pagaliau ėmė lėtai savo mintis dėstyti.
Pirmiausia papasakojo apie tai, kad aplankė tolimame kaime gyvenančius giminaičius. Gal ir nebūtų taip toli pėsčias ėjęs, jei giminaičio žmona nebūtų paprašiusi pagalbos. Pasirodo, jai reikėjo į už trejeto kilometrų esantį medicinos punktą, bet viena nesiryžo eiti, nes savijauta buvo, trumpai tariant, prastoka. Ne pirmą kartą taip atsitinka, todėl tikėjosi medikės pagalbos: būdavo, suleidžia kažkokių vaistų ir visi negalavimai praeina. Laikinai, žinoma, bet praeina.Tikėjosi, kad ir šį kartą taip bus…
Tęsinį skaitykite 2022 11 05 „Utenyje“
