Tarmiškai rašančiai uteniškei poetei Reginai Katinaitei-Lumpickienei praeitą savaitę įteikta prestižinė Antano Baranausko literatūrinė premija. Šiandien rašytoja atsako į Vytauto Kazielos klausimus.
Užsispyrusiai rašai gimtąja aukštaičių uteniškių tarme. Daug kas bandė tave nuo to atkalbėti sakydami, kad tai neperspektyvu, kad tai susiaurina raiškos galimybes. Kas tau yra tarmė ir kodėl lieki jai ištikima?
Tarmė yra neatidaloma nuo mano gyvenimo. Kai rašau, tai ir mąstau tarme. Tai, ką gavau iš savo brangiausiųjų artimųjų, iš Juknėnų kaimo aplinkos, žmonių, atsinešiau iki šiandienos. Nebuvo sunku nešti tai, kas man taip artima ir savaime suprantama. Taip, beveik prieš dvidešimt metų užsimojusi su tarme buvau kaip balta varna, bet laikui bėgant toji varna liko tik su balta plunksna, ir gentainiai su tuo mielai susitaikė. Iš pradžių kurdama tarme laikiausi archajiškumo, man atrodė, kad senoji mano kalba turi suktis tik apie savo ašį. Vėliau atsirado ir kitos temos, mes su tarme išėjome į pasaulį arba įsileidome pasaulį pas save. Ruošdama savo pirmąją tarminę knygą galvojau, kad ja pagerbsiu tėviškę ir jos žmones, ir tuo viskas baigsis. Taip išsaugosiu tokį brangų atminimą. Nemaniau, kad tai turės tęsinį, kad tarmė manęs nebepaleis. Svarbiausia,
Tesinį skaitykite 2021 12 18 „Utenyje“
