Genovaitė ŠNUROVA. Palydėdami žmogų į amžinojo poilsio vietą, paprastai ištariame magiškus žodžius: „Ilsėkis ramybėje“. Tik ar mirusiųjų miestu vadinamoje vietovėje, t. y. kapinėse, visada viešpatauja ramybė? Ar tikrai būtent čia yra ta vieta, kur ateiname parymoti prie artimo žmogaus kapo, sukalbėti maldelės, uždegti atminties žvakes? Daugeliu atvejų būtent taip ir yra. Deja, būna ir kitaip…
Dažnokai lankausi Utenos miesto naujosiose kapinėse. Per kiekvieną apsilankymą pastebiu vieną dalyką – ratuoti kapinių lankytojai savo automobilį retai palieka jiems skirtose vietose (automobilių stovėjimo aikštelėse šalia pagrindinio įėjimo ir ant kalno esančioje aikštelėje), o važiuoja per visas kapines iki lankomos kapavietės. Susidaro įspūdis, kad prie tokio vaizdo jau reikia priprasti. (Tęsinys 2020 08 05 laikraštyje)
