Rasa MILERYTĖ
„Karą laimėti arba pralaimėti gali tik politikai. O tie, kurie siunčiami į karo lauką, abi pusės, jie visi pralaimi“, – sako Afganistano karo veteranas, Utenos Afganistano karo veteranų klubo pirmininkas Ričardas Čižas. Prabėgo kiek daugiau nei 30 metų nuo tos dienos, kai 19-metis jaunuolis, studentas, ką tik baigęs pirmą kursą, gavo šaukimą į Sovietinę armiją ir po kelių mėnesių mokymų, 1987 m., išvyko tarnauti į Afganistaną.
Karas taip ir nesibaigė
Karas neklausė, nori kariauti ar ne: valdžios institucijos nusprendė, ir tūkstančiai vyrų buvo išsiųsti į mūšio lauką. R. Čižas sako, kad klausimų, kodėl kariaujama, tuo metu nekilo – sovietinė propaganda buvo stipri, tad visiems buvo aišku: reikia padėti broliškai Afganistano liaudžiai apsiginti nuo vadinamųjų imperialistų.
Afganistanas nuolat patirdavo karinių konfliktų, bet XX a. viduryje situacija šalyje buvo gana stabili. Padėtis ėmė keistis 8-ajame dešimtmetyje. Tuomet vienas po kito buvo nušalinti arba nužudyti skirtingų politinių pažiūrų šalies vadovai. Sovietų Sąjunga, siekusi, kad šaliai vadovautų komunistinių pažiūrų asmuo, dar geriau – palankus Maskvos vykdomai politikai, 1979-ųjų pabaigoje į Afganistaną įvedė savo kariuomenę, prisidengusi tikslu padėti Afganistano liaudžiai ir nuraminti karinį konfliktą. Buvo teigiama, kad į šalį bus įvestas ribotas karių skaičius, tačiau greitai paaiškėjo, kad kariuomenė – didžiulė, o afganistaniečiai nesidžiaugia tokia esą draugiška pagalba.
Afganistano karas pareikalavo pusantro milijono afganistaniečių ir beveik penkiolikos tūkstančių Sovietinės armijos karių aukų.
R. Čižas buvo pakviestas tarnauti inžineriniame dalinyje, kurio darbas – užminuoti ir išminuoti kelius. Dalinio vyrai gyveno toliau nuo pavojingiausių zonų, kur vyko mūšiai, bet minuotojo darbas, pasak pašnekovo, buvo ne mažiau pavojingas. „Mes buvom studentai, gal šiek tiek gabesni, o kiti geriausiu atveju būdavo iš profesinių mokyklų. Jiems su minomis sekėsi sunkiai, nes apie jas reikia turėt labai daug informacijos ir net užsimerkus mokėt dirbti. Išminuotojo klaida kainuoja gyvybę“, – sakė pašnekovas.
Vyras Afganistane praleido dvejus metus – 1989 m. Maskva išvedė savo kariuomenę, uteniškis tarnybą baigė Murmanske. Karo veteranas pamena, kad 1987 m. drauge su juo išvyko 120 lietuvių, į inžinerinį dalinį pakliuvo 6, vėliau, po naujo šaukimo, prisijungė daugiau tautiečių. Šiame dalinyje R. Čižas buvo vienintelis uteniškis. Reikia dėkoti Dievui, kad išgyveno visas dalinys, tačiau iš viso iš į Afganistaną išsiųstų 4760 lietuvių žuvo 47.
Paklaustas, ar šiandien, vertinant iš 30-ies metų atstumo, gali pasakyti, už ką kovojo, R. Čižas sako, kad karo metu buvo pažaboti narkotikų prekeiviai, tačiau neįmanoma suvokti, kodėl jauni žmonės, dar beveik vaikai, buvo siunčiami kovoti svetimų kovų. Pasak vyro, karai reikalingi tik politikams, visiems kitiems jie atneša skausmą ir netektis.
Šis karas sužlugdė Afganistano ūkį ir kultūrą, paskatino masinę emigraciją, tačiau didžiausia tragedija, kad atsirado galimybė valdžią į savo rankas paimti radikaliems islamistams. Šiandien šalyje nesibaigia kruvini Talibano išpuoliai, nepavyksta susitarti dėl taikos.
Kalnų ir ginklų šalis
R. Čižas pasakojo, kad inžinerinis dalinys gyveno gana geromis sąlygomis: netrūko vandens, nereikėjo patiems rūpintis maistu – kariams buvo įrengta valgykla. Dalinio vyrų diena prasidėdavo 5 valandą ryto nuo mankštos. Paskui – pusryčiai, treniruotės, pietūs, trumpas poilsis ir vėl treniruotės ir mokymai. Į karines operacijas eidavo ne kasdien. Kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis gyveno tie, kurie tarnavo užkardose. Ten strigdavo tiekimas, kariams teko patiems statytis molinius namukus, išsikasti apkasus ir juos saugoti. Ir pavojai ten tykojo didesni. „Tada buvom jauni ir visai kitaip žiūrėjom į pavojų, padėtis neatrodė tokia pavojinga, kaip gal atrodytų dabar, – svarsto pašnekovas. – Greitai pripratom prie situacijos ir būdavo taip, kad jei negirdi šūvių, netgi ima kažko trūkt, ta tyla atrodydavo neįprasta.“ Tikrasis karas, sako R. Čižas, nepanašus į tai, kas rodoma filmuose. Didesni apšaudymai pasitaikydavo kartą per mėnesį ar pusantro, kulkosvaidžiai, tiesa, tradėdavo dažniau, tačiau inžinerinį dalinį nuo šūvių skyrė apie pusantro kilometro, tad neatitaisomos žalos dažniausiai nepadarydavo. Afganistano karo metu šalyje, kaip pasakojo R. Čižas, ko jau ko, bet ginklų tikrai netrūko. „Ten ginklų, sprogmenų galėjai rasti visur. Buvo toks atvejis: trys uzbekai rado signalinę raketą. Iš jos buvo padaryta mina. Nutarė iššaut, pažiūrėt, kaip gražu. Iššovė. Vienam plaštaką nutraukė, kitus sužeidė skeveldros.“ Anot pašnekovo, daug žmonių karo metu žuvo dėl neatsakingo, netgi naivoko elgesio. „Dar prieš mums ateinant netoli pulko teritorijos buvo vynuogynas, paskui jį sulygino su žeme. Vietiniai paaugliai netoli ganydavo ožkas. Keli vyrai išėjo vynuogių, pradėjo bendraut su tais vaikais ir tiek prisibendravo, kad buvo paimti į nelaisvę. Vieną nužudė, o kitą išpirko.“ Elgtis protingai, būti atsargiems, nepasitikėti svetimais – tai, anot pašnekovo, svarbiausia, norint išgyventi kare. „Niekada negalėjai žinoti, ar vietinis ūkininkas tik ūkininkas, ar priešas. Priešu jis tapdavo tada, kai pradėdavo į tave šaudyti. O ginkluoti ten buvo praktiškai visi“, – sako vyras ir prisimena Afganistanui visiškai įprastą vaizdą: du berniukai, dešimties ir trylikos metų, eina nešini šautuvu ir karabinu. Ginklai vietiniams buvo lyg žaislai. Iššauna signalinę raketą ir šaudo į ją kulkomis – ir nežinia, ar taiklumą ugdo, ar tik linksminasi. Tokie vaizdai stipriai kontrastavo su gražia Afganistano gamta. R. Čižas pamena pirmąjį įspūdį, atvykus į svetimą šalį: „Kalnai, kalnai, kalnai. Teko matyti kalnų ožius, erelius, erelių tuoktuvių šokį, kai jų gal koks šimtas skraido. Nereikėjo sukti galvos dėl oro: kovo pradžioj paskutinį debesį matėm, kiti debesys pasirodė tik gruodį. Saulė ir saulė. Ir šalia to – vaikai su ginklais ir nenutylantys šūviai.“
Sunkiausia tiems, kurie laukia grįžtančių
Šiandien Afganistano karo veteranas R. Čižas apie karo patirtis kalba ramiai, tyliu balsu, bet pripažįsta, kad karas kiekvieno sąmonėje palieka žymę, o tuos dvejus metus vadina karščiu alsuojančiu pragaru: „Sunkiausia buvo vos grįžus – nuolat prisimeni žuvusius, sužeistus. Draugų ten prarasti neteko, bet mirčių mačiau. Tik po kurio laiko ateina suvokimas, kad galėjai žūti. Mus labai saugojo dalinio vadas, uzbekas. Jį galėčiau palyginti su tėvu. Sykį buvom išsiųsti į komandiruotę ir ten gavom užduotį užminuoti postus. Vadas sako: galim užminuoti, bet pastatykit apsaugą. O žmonių apsaugai nėra. Mūsų grupėj buvo apie aštuoniasdešimt vyrų, mus ten visus galėjo kaip kurapkas iššaudyt. Vadas sako – nerizikuosiu žmonėmis, ir sustabdė operaciją. Tik jo dėka išgyvenom.“
Patyrus karą, pasak R. Čižo, atsiranda laikinumo jausmas: nebeplanuoji į priekį metų, dvejų, šiandien gyvas – ir to gana.
„Kare nėra didvyrių. Kai mes grįžom, niekam nebuvom įdomūs, tik savo artimiesiems. Dabar kai pagalvoju, tai karą sunkiausia ištverti buvo ne mums, o artimiesiems. Sėdi ir laukia – ar laiškas ateis, ar mirties liudijimas“, – priduria pašnekovas.
Utenos Afganistano karo veteranų klubas vienija 8 žmones. Klubas įkurtas 2011 metais.
