Rasa MILERYTĖ
Nuo 2020-ųjų sausio vaiko teisių apsaugos įstatyme atsiras pakeitimų, vienas jų – pailgintas mobiliosios komandos darbo su šeima laikas. Iki šiol komanda dirbdavo 14 dienų, nuo sausio bus dirbama 30 dienų su galimybe pagalbos teikimą pratęsti iki 60 dienų. Dėl padidėjusio darbo krūvio kiekvienoje apskrityje nuo sausio dirbs dvi mobiliosios komandos. Utenos apskrityje antroji komanda beveik suformuota, tačiau niekaip nepavyksta rasti psichologo.
Griauna mitus
Utenos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Gaigalienė informavo, kad nuo šiol mobilioji komanda dirbs ir su šeimomis, iš kurių vaikai nebus paimami, o pagalba bus teikiama ne tik tėvams, bet ir vaikams.
„Po pusantrų metų buvo įvertinta šios paslaugos būtinybė ir nuspręsta, kad būtina didinti komandų skaičių, – sakė I. Gaigalienė. – Darbas bus ilgesnis, o intensyvi pagalba – platesnės apimties. Įvertinę mobiliosios komandos darbo ypatumus matome, kad su jos pagalba šeimoms pavyksta pasiekti pokyčių. Šeima supranta, kad gali spręsti problemas, gauna palaikymą. Matom, kad palaikymo reikia ilgesnį laiką.“
Prakalbus apie darbo mobiliojoje komandoje specifiką, I. Gaigalienė teigė, kad tai iššūkių ir naujų patirčių kupinas darbas. „Anksčiau psichologus žmonės tapatindavo su psichiatrais, medikais, nustatančiais diagnozę. Dabar, kai psichologas nuvažiuoja pas juos, žmonės pamato, kad tai nėra skausminga, kad niekas nenustatinėja jokių diagnozių. Jie supranta, kad psichologas yra žmogus, kuris padeda susivokti, ieškoti sprendimų. Būna tokių atvejų, kad mobiliosios komandos psichologas – pirmas psichologas, kurį pamato šeima“, – pasakojo I. Gaigalienė.
Pasak vaiko teisių specialistės, dirbdamas mobiliojoje komandoje žmogus įgyja neįkainojamos komandinio darbo patirties. „Be to, dirbdamas čia žmogus turi galimybę susidurti su labai įvairiomis situacijomis. Vaiko teisių pažeidimai fiksuojami ne tik priklausomybių turinčiose ar socialinių įgūdžių stokojančiose šeimose. Pažeidimai fiksuojami ir tokiose šeimose, kur yra problemų dėl bendravimo su vaikais, dėl tėvų tarpusavio bendravimo, arba, pavyzdžiui, kai vyksta skyrybos ir tėvai pažeidžia vaiko teises manipuliuodami jais. Dirbdamas įstaigoje psichologas dirba su viena konkrečia sritimi, o čia susiduria su labai įvairiomis situacijomis.“
Didieji Lietuvos miestai jau suformavo po antrą mobiliąją komandą, o regionams, kaip teigė I. Gaigalienė, sunkiau. Utenos apskrities mobiliajai komandai dar trūksta psichologo. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nenori šio darbo, svarstė I. Gaigalienė, yra visuomenėje sklandantys mitai: esą šeimos, pas kurias vyksta mobilioji komanda, gali būti agresyvios. Specialistė patikino, kad Utenos apskrities komandai dar neteko susidurti nei su viena agresyvia šeima.
I. Gaigalienė pabrėžė, kad mobiliosios komandos specialistams organizuojami įvairūs mokymai, tad profesinis tobulėjimas nepaliekamas savaiminiam procesui. „Darbuotojai gauna ir teorinių, ir praktinių žinių, valstybė maksimaliai investuoja į šią sritį“, – sakė vaiko teisių specialistė. Šiame darbe, pasak I. Gaigalienės, galima įgyti ir komandinio darbo patirties, ir susipažinti su įvairiomis žmonėms kylančiomis problemomis.
Šeimos noriai priima pagalbą
Psichologė Laura Vitkūnaitė pasakojo, kad pirmojo susitikimo metu šeimos dažnai bando švelninti situaciją, nutyli kai kuriuos dalykus, bet netrukus atsiveria ir išpasakoja pačias skaudžiausias patirtis. Problemos labai įvairios – nuo alkoholio vartojimo iki socialinių įgūdžių stokos ar net psichinės negalios. Psichologo tikslas – padėti šeimai suprasti problemas ir surasti jėgų jas spręsti, palaikyti emociškai.
„Kiekviena šeima labai skausmingai išgyvena atskyrimą nuo vaikų ir deda visas pastangas, kad juos susigrąžintų. Kai pamato, kad turi dar vieną šansą, pradeda stengtis. Vieni kreipiasi į psichologą, kiti pradeda lankyti pozityvios tėvystės kursus, dar kiti – anoniminių alkoholikų susitikimus. Yra labai sėkmingų atvejų. Tarkim, per pirmą susitikimą aptarėm, ką reikėtų keisti buityje, kad vaikui būtų saugu. Namuose stovėjo metalinė krosnis, vaikas jau buvo pradėjęs šliaužioti, tad galėjo nusideginti. Nuvažiavus kitą kartą, krosnis buvo aptverta tvorele.
Kituose namuose buvo nelygios grindys, tai šeima spintą pritvirtino prie sienos, kad ji neužgriūtų ant vaiko. Vieni padaro mažus darbus, kiti labai didelius. Išsivalo langus, kurie buvo 10 metų nevalyti, išsiplauna grindis. Jei abu tėvai turi ilgalaikę priklausomybę, pasiryžta važiuoti gydytis pagal Minesotos programą. Sutuoktiniai negali važiuoti kartu, tad pirmiausia išvažiuoja tas, kuris jaučiasi silpnesnis, o kitas tuo metu lanko anoniminių alkoholikų susitikimus“, – pasakojo L. Vitkūnaitė.
Psichologė neabejoja, kad šis darbas jai – neįkainojama patirtis. Pasak specialistės, nors darbas sunkus, bet gerieji pavyzdžiai, kai šeimos pradeda spręsti problemas, atperka nuovargį. Sklando mitai, kad šeimos nenoriai priima specialistus, nenori bendradarbiauti, bet Laura tai paneigia: šeimos supranta, kad mobilioji komanda atvyksta su gerais tikslais, ir priima pagalbą. Pagrindo neturi ir mitas, jog šeimos su mobiliosios komandos specialistais elgiasi agresyviai. Laura teigė dar nesusidūrusi su atveju, kai iškiltų pavojus.
„Bet koks šeimos pasikeitimas, nors ir labai mažas, kompensuoja nuovargį. Labai gera matyti, kaip keičiasi patys žmonės, keičiasi jų apranga, išvaizda, smagu, kad laukdami kito vizito susitvarko namus. Tai džiugina, motyvuoja, teikia pasitenkinimą darbu, – sakė specialistė. – Anksčiau dirbau daugiausia su vaikais, o šiame darbe gavau galimybę dirbti su suaugusiais. Kiekvieną dieną susiduriu su nauju iššūkiu, nes visos šeimos skirtingos. Problemos gal ir panašios, bet skirtingos patirtys. Tenka susidurti ir su dalykais, su kurias anksčiau nebuvau susidūrusi, tarkim, kokia nors negalia ar psichikos liga, tuomet pasiskaitau, gilinu žinias. Šiame darbe nėra monotonijos.“
