Grybauju nuo vaikystės. Visko teko matyti. Ir miegantį kiškį, išbaidytas stirnas ir briedžius, lapę, barsuką. Nors dažniausiai grybauju vienas, tačiau vakar (rugpjūčio 7 dieną) į mišką išvažiavome dviese – aš ir jaunas stiprus giminaitis. Voveraitės (dzūkiškai lepeškos) ganėtinai nusibodę, todėl tikėdamiesi rasti geresnių grybų išvažiavome į tolimesnius ir didesnius miškus. Deja ir šįkart miškai geltonavo voveraitėmis, o raudonikiai tik pradeda dygti. Baravykai, net ir tik ką išdygę, pilnai apgyvendinti. Maždaug 15 kilometrų nuo Ignalinos (į Zarasų pusę) miškai gerai pažįstami – ne kartą čia grybauta. Krepšiai greitai pilnėja, ir apie 13 valandą sakau giminaičiui: nuvažiuojam dar į vieną mano slaptą vietą, patikrinam ir užteks. Tiesa, pakelyje dar sustojome vienoje vietoje. Čia sutinku moterį su šuniuku ir nedidele pintinėle. Pasisveikinam, o ji ir sako: nebijokite šunelis neagresyvus, o aš sakau, kad nebijau ir klausiu ar baravykų randa. „Tai, kad šiandien aš negrybauju – uogų norisi, bet mėlynių ir aviečių labai nedaug“, – sako moteris. Važiuojam toliau. Link aikštelės, kur auga mažos ir kreivos pušaitės veda nežymus keliukas, kuriuo, atrodo, šiemet dar niekas nevažiavo. Kiek pavažiavus pirmoji kliūtis: ant keliuko užvirtęs medis. Gerai, kad bagažinėje yra rankinis pjūklas. Atlaisviname kelią ir važiuojame toliau. Štai ir ta nedidelėmis pušaitėmis apaugusi vieta, o aplink ją didžiuliai medžiai. Po truputį einu į priekį, giminaitis aplenkęs mane, pradingsta tolumoje. Gal po dešimties minučių vėl jį pamatau, greitai einantį ir šaukiantį, kad neičiau į tą pusę, o skubėčiau prie automobilio. Nustembu, bet apsisukęs grįžtu prie automobilio. Giminaičio veidas šiek tiek išbalęs: „Mešką mačiau! Einu ir girdžiu šu šu, galvojau, kad stirnas pakėliau. Pakeliu akis ir gal už 50 metrų matau beržas į visas puses lankstosi. Meška į jį lipa. Iš už beržo iškišusi galvą į mane žiūri. Ėmiau lėtai trauktis atgal. Paskui jau kiek nutolęs ėmiau jūsų ieškoti, kad perspėčiau“. O aš prisimenu, kad gal prieš porą mėnesių mešką kažkas nufilmavo netoli Kazitiškio. O iki Kazitiškio nuo šios vietos vos keli kilometrai. Automobilyje turiu fotoaparatą. Sakau: važiuojam – gal pavyks nufotografuoti. Pravažiuojam pro tą vietą, bet meškos jau nebėra. Matyt, stipriai ir ji išsigando. Grybauti visai noras praėjo, o ir grybų daugiau nei pakankamai. Važiuojam namo. Pravažiavus Strazdus (jau Utenos rajonas) visai iš pakelės pakyla erelis žuvininkas, snape lyg virvės galą žaltį laikantis, o aš prisimenu, kaip pernai netoli nuo čia lūšį mačiau. Išėjo nuvirtusio medžio kamienu, prasitempė ir pamačiusi mane lyg šešėlis dingo tarp medžių. Tada ir man noras grybauti praėjo – ne į žemę, o į medžių viršūnes pradėjau žiūrėti.
