Vytautas Kazela
Manęs kartais klausia, kaip gyvenu dabar. Juk menininkui sunku paklusti bet kokiems laisvės suvaržymams. O aš atsakau, kad gyvenu gerai. Man išoriniai suvaržymai nieko nereiškia. Jie galėtų būti ir griežtesni, jei tik padėtų suvaldyti Naujojo pasaulio marą. Man visada žmogaus gyvybė buvo svarbiau už bet kokias laisves ir teises. Kaip gyvenu? Truputėlį geriau, negu gyvenantys daugiabučiuose. Turiu ne 50 kvadratinių metrų privatumo, o mažytį jaukų namelį ir 15 arų laisvės. Sėdžiu po žydėti besiruošiančia trešne ir žiūriu į jazminų krūme sutūpusių žvirblių pulkelį. Sprogsta pirmieji žali jazmino lapeliai. Šakelės plonos plonos, bet puikiai atlaiko žvirblių svorį. Papūtus vėjeliui, šakelės linguoja ir supa žvirblių pulkelį… Apeinu savo sodą – figmedžiai puikiai peržiemojo, šilauogės išleido ūglius, prasiskleidė pirmieji persikų ir abrikosų žiedai. Gražumas tas gyvenimo gražumas…
Sustoju prie ramybės angelo skulptūros, sukalbu maldą už visus man brangius žmones. Kai prieš jau beveik penkiolika metų gulėjau Santaros ligoninėje nevaldydamas rankų ir kojų, daviau sau žodį: jei pasveiksiu, prie namų pastatysiu angelo skulptūrą. Tada turėjau didelius namus ir anglišką kiemelį. Labai mažą kiemelį, kuriame tilpo tik lauko stalas ir kėdė bei lauko kepsninė. Kai beveik prieš dešimt metų atvažiavau apžiūrėti namuko su 15 arų žemės Sėlių gatvėje, iš karto supratau, kad norėčiau čia nugyventi likusį savo gyvenimą. Tokia šviesi aura buvo apgaubusi šią vietą. Prieš pradėdamas remontuoti namuką, pasistačiau akmeninę angelo skulptūrą. Taip mano namų kieme apsigyveno ramybės angelas. Dabar jau dveji metai gyvename šiuose namuose. Turiu pomėgį iš kitų kraštų atsivežti sėklų, iš kurių paskui išsiauginu augalus ir bandau juos apgyvendinti savo aplinkoje. Prie senųjų namų, kuriuose išgyvenau 20 metų, liko didžiulis tulpmedis, ginkmedis, o šilkmedis suskylinėjo ir teko nupjauti. Ten liko ir įdomių kadagių.
Tęsinį skaitykite 2020 04 22 „Utenyje“
