Genovaitė ŠNUROVA. Niekada nepagalvojau, jog kada nors per patį grybavimo įkarštį atsidursiu visai netoli grybų sostine vadinamos Varėnos. Bet atsidūriau. Jaunystės laikų draugė pakvietė į svečius. Ilgai atsisakinėjau, bet kažkodėl būtent dabar pasiryžau. O tai kaipgi atvažiavus tokį kelią nepasinaudoti proga ir nenueiti grybauti. Tai ir išsiruošėme. Ogi miškų gražumėlis! Vaikščiojau lyg po parką, grybus rankiojau (o jų čia išties daug) ir nė nepastebėjau, jog pasiklydau. Šaukiau, šaukiau draugę, bet ji manęs negirdėjo. Vadinasi, aš toli nuo jos nuklydau. Panikos priepuolis, žinoma, dar nebuvo apėmęs, bet jau darėsi neramu. Laimei, buvau pasiėmusi telefoną. Paskambinau, pasakiau draugei, kad pasiklydau ir nebežinau, kur eiti. Ji paklausė, ką aš matanti šalia savęs. Pamaniau, kad absurdiškesnio klausimo tai net nesugalvosi: ką gali matyti aplink save miške. Taigi juk aišku ir neklausus – medžius, grybus, skruzdėlyną. Žodžiu, jos patarimas buvo toks: pasiieškok kad ir nelabai įminto takelio (jų miške esą daug) ir eik juo. Bet kokiu atveju kažkur išeisi. O jau tada, kai matysiu kažkokius konkretesnius orientyrus, vėl turėsiu jai skambinti. Tik tuomet ji imsis mane gelbėti. (Tęsinys 2021 09 04 laikraštyje)
Related Articles
Gerumas ne visada gerumu sugrįžta
Genovaitė ŠNUROVA.Savo vyro Alberto namuose dienomis beveik nematydavau. Ypač vasarą. Kaimynai jį vadino auksinių rankų žmogumi, nebrangininku, todėl nuo atėjusiųjų paprašyti, kad mano vyras jiems ką nors padarytų, sumeistrautų, sutaisytų, neužsidarydavo durys. Vienas prašydavo elektros instaliaciją pakeisti, kitas – duris ar langus padaryti, trečias – šuns būdą sukalti, žemę suarti, sodą prižiūrėti, vaismedžius nubalinti. Tų […]
Broliai
Aš esu ta, kurioms labai pabodo karantinas ir visi jo reikalavimai. Tikrai visą tą laikotarpį niekur nebuvau išvažiavusi, nevaikščiojau į svečius ir pati nieko į savo namus nekviečiau. Bendravome telefonu, internetu, skaipu. Man patiko netgi vienas juokelis apie tokį bendravimą: lyg ir atrodo, kad svečias ar viešnia yra tavo namuose, bet vaišinti nereikia…Karantino pabaigos ar […]
Tėvo vardas … Elena
Vos tik buvo paskelbtas karantinas, įprasta mano dienotvarkė griuvo. Visų pirma, nebereikėjo anksti keltis, gražiai rengtis, susitvarkyti plaukus, šiokį tokį makiažą pasidaryti ir išvažiuoti į darbą (prieš keletą metų iš miesto išsikėliau į senelių sodybą kaime), nepamirštant rezervuoti šiek tiek laiko automobilių kamščiams gatvėse. O darbe pirmiausia su kolegėmis išgerdavome po puodelį kavos, aptardavome praėjusios […]
