Vytautas KAZELA
Dažnai pagalvoju, kad per Nepriklausomybės metus kažką labai svarbaus praleidome. Visiškai likimo valioje palikome patriotinį auklėjimą. Ir ne tik jaunimo. Tik baudomis įpratinome gyventojus per valstybines šventes iškelti vėliavas.
Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir senas, ir jaunas stojo ginti tėvynės. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų nuo pat pirmosios karo dienos remia ukrainiečių laisvės kovą. Tačiau yra ir kita Lietuva. Visada ir visur kažkuo nepatenkinta. Žinoma, ji gerokai mažesnė. Ji nepatenkinta, kad mūsų valstybė remia Ukrainą. Pagrindinis argumentas – Lietuvoje labai daug sunkiai gyvenančių žmonių.
Pirmosiomis karo dienomis uteniškiai, o ir visos Lietuvos žmonės, su Ukrainos vėliavomis rinkosi į Ukrainos palaikymo mitingus. Prisimenu tų pirmųjų Ukrainos palaikymo mitingų dvasią. Ji labai priminė mūsų Sausio 13-ąją. Lietuvos aikštėse vėl liepsnojo laužai, plevėsavo Lietuvos ir Ukrainos vėliavos. Paskui Ukrainos ir Lietuvos vėliavos buvo pradėtos kelti prie gyvenamųjų namų, įmonių ir įstaigų.
Prisimenu ir tą kalvelę tarp Alytaus ir Druskininkų, virš kurios nuo pat pirmųjų karo dienų plevėsuoja Lietuvos ir Ukrainos vėliavos. Kalvelė yra prie pat kelio į Gardiną. Galima tik įsivaizduoti, kiek Rusijos ir Baltarusijos vežėjų pravažiavo pro ją.
Kodėl tada buvo svarbu iškelti Ukrainos vėliavą? Tai buvo ne tik oficialus Ukrainos palaikymas, bet ir dar vienas stiprus faktorius. Rusijai pradėjus apšaudyti Ukrainos miestus ir kaimus, iš Ukrainos į Europos šalis patraukė didžiuliai pabėgėlių srautai. Jie neaplenkė ir Lietuvos. Nuo karo baisumų bėgo moterys ir vaikai, senukai. Atvažiuoji į šalį, kurios visai nepažįsti, kur žmonės kalba nesuprantama kalba, tada ir apima baimė, netikrumas. Bet eidamas per miestą tai vienoje, tai kitoje gatvėje matai plevėsuojančią savo šalies vėliavą. Viskas kažkaip stoja į savo vietas, nes supranti, kad atvykai į draugišką šalį, kuri pasiruošusi su tavimi dalintis viskuo.
Ukrainos vėliava jau daugiau negu metus plevėsuoja ir priešais Vyturių progimnaziją. Čia mokosi ukrainiečių pabėgėlių vaikai. Mokyklos direktorė pastebi labai svarbų dalyką: mūsų vaikai iš ukrainiečių mokosi patriotiškumo.
Socialiniuose tinkluose vienu momentu buvo labai paplitę rėmeliai su Ukrainos ir Lietuvos vėliavomis. Žmonės, norėdami palaikyti ukrainiečių laisvės kovą, tokius rėmelius dėjosi prie savo profilio nuotraukos. Ir aš dėjausi nuo pat pradžių ir deduosi iki šių dienų. Taip išreikšdamas savo apsisprendimą.
Žinoma, sulaukiau ir piktų komentarų. Kažkas pasišaipė: kai ateis Putinas, žinos, ką šaudyti! Tada atsikirtau: „Net ir Rusijai okupavus Lietuvą aš kailio neversiu! O įskųsti visada atsiras kam. Juk taip jau buvo. Savo apsisprendimu aš gelbsčiu jus nuo nuodėmių.“ Vienas uteniškis, dabar gyvenantis Izraelyje, apkaltino mane, kad už Ukrainai palankią nuomonę man kažkas sumoka.
Kam labiausiai nepatinka Ukrainos vėliavos? Pirmiausia Putino šalininkams. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams nusprendus likviduoti už šnipinėjimą nuteisto Algirdo Paleckio su bendražygiais įsteigtą „Tarptautinį geros kaimynystės forumą“, jo vadovė Erika Švenčionienė žurnalistams sakė: „Man nepatinka, kad mano valstybėje kabo geltonai mėlynas skuduras. Jis man – ne vėliava. Šitas skuduras ne mano vėliava ir man yra pikta – jis kabo Seime, prie visų įstaigų. Atėjo, va, čia jau teismo kanclerė – matėte jos ženkliuką? Mes įpareigojom ją įsisegti šią vėliavą? Ar įpareigojom? Prašėm, kad ji paverstų Lietuvą pusiau Ukraina? Va, čia yra didžiulis pažeidimas. Kodėl ji mums perša Ukrainą?“
Šiuo metu Ukrainos vėliava yra daugiau negu vienos Europos šalies vėliava. Tai – laisvės vėliava. Ukrainiečių tauta gina ne tik savo šalies nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, ji gina ir visą demokratinį pasaulį. Senieji lietuviai tikėjo, kad į vėliavą sutelpa žuvusių karių vėlės. Juk net žodžiai „vėlės“ ir „vėliava“ yra tos pačios šaknies.
Kodėl mūšio lauke plazdėjo vėliavos? Todėl, kad buvo tikima, jog į mūšį eina ne tik gyvieji. Ką turi kiekviena tauta? Kalbą ir vėliavą. Nuleisti vėliavą – reiškia pasiduoti. Okupantai visada stengėsi sutrypti, paniekinti nukariautos tautos vėliavą. Prisiminkime pusšimtį metų trukusią Lietuvos okupaciją. Įvairiuose archyvuose galima rasti žinių ne apie vieną atvejį, kai okupuotoje Lietuvoje buvo iškelta Lietuvos trispalvė.
Keldami savo tautos vėliavą žmonės suprato, kad tai yra didžiulė rizika ilgiems metams atsidurti už grotų. Ką reiškė tuo laiku iškelta vėliava? Kad Lietuvos dvasia gyva. Gyva ir laisva. Ir kad bet koks okupantas užgrobia tik teritoriją, įkalina tik fizinį kūną. Per visą okupacinį laiką daugybė išsaugotų lietuviškų trispalvių. Žmonės ištisus dešimtmečius neprarado tikėjimo, o vėliava buvo to tikėjimo ženklas. Nei vėliavos su kūju ir pjautuvu, nei vėliavos su svastikomis nesugebėjo palaužti mūsų tikėjimo.
Nenuleiskime Ukrainos vėliavų. Karas dar nesibaigė. Dar mūšiuose už laisvę žūsta ukrainiečių sūnūs. Juk davėme pažadą, kad būsime kartu iki pergalės. Kartu mes kuriame naujųjų laikų istoriją.
