Tobulas maldos kelias

Žinoma, čia pateikiama ne viskas, o tik tai, kas svarbiausia, su kuo tenka susidurti kiekvienam atgailaujančiajam, nurodoma pati esmė, kuri yra reikalinga visiems. O visa tai, kas čia neaprašyta, nėra taip svarbu ir sielos pražūčiai negresia. Priimk, Viešpatie, šį darbą savo Švento Vardo garbei ir, paskatinęs jį rašyti, padėk pabaigti vertai dėl sielų, trokštančių Tavosios tiesos, išganymo.
„Mano vaike, jei nori tarnauti Viešpačiui, būk pasiruošęs bandymui“ (Sir 2, 1). Žinok, kad jeigu norėsi sekti Viešpatį, turėsi sekti Jo dieviškuoju mokymu, o sekdamas Jo mokymu sutiksi ir gundymų. Kūnas, pasaulis ir velnias – tavo priešai, bet ne mažiau nei jie tu ir pats sau būni priešu. Nuo šiol, atsisakydamas sekti savo valios potraukiais, tu prarandi ramybę, ir nuolatinė kova tampa tavo likimu. Ruošdamasis kalbėti maldą į Jėzų, būk pasirengęs ne ramiam gyvenimui, bet ištverti visokeriopą sielvartą, kurį sukels kūnas, pasaulis, velnias ir tavo paties savimeilė.
Sielvartas ateina iš vidaus ir iš išorės, bet šį spaudimą apriboja Dievo malonė, neleidžianti skriausti besigelbėjančiojo labiau, nei jis gali atlaikyti. Kančios stiprumas yra leidžiamas malonės pagal proto ir sielos tvirtumą, o ne pagal siautėjančių demonų valią. Taip veikiant Dievo malonei, žmogus įgyja kantrybės, išmoksta atsiduoti Dievo valiai, ima nenusivilti kovoje. Jis įgyja patirtį mokydamasis nuoširdumo maldoje ir per gundymus įgyja žinių ir išminties.
Jeigu tu, broli ir sese, nori nepaliaujamai prisiminti Dievą ir maldoje nenutrūkstamai su Juo bendrauti kaip draugas su draugu, veidas į veidą, tuomet melskis, kad Dievas tau siųstų neišpuikusį ir dvasinėse kovose patikrintą mokytoją, patyrusiai išmanantį atgailavimo maldos esmę. Patyrusį mokytoją labai sunku rasti, bet, veikiant Dievo malonei, jų vis dėlto dar yra mūsų laikais. Nuoširdžiai paieškok, paprašyk Dievo su ašaromis, kad Jis tau nurodytų mokytoją, neklaidinamai išmanantį atgailos kelią. Bet atsimink, broli ir sese, kad ieškoti stebukladario neverta. Ieškok ne išoriškai patrauklaus, bet žinančiojo dvasinį kelią ir dvasines kovas, turinčiojo dvasinį protą ir reginčiojo Dangiškosios Karalystės paslaptis. Tokio, kuris galėtų įvesti tave į Dangiškąją Karalystę, esančią tavo viduje, tokio, kuris pats perėjo visus gundymus ir pažino velnišką pataikavimą su visomis jo gudrybėmis. Toks dvasios tėvas žino, kaip sunku būna širdyje nuo aistrų, kurias įaudrina velnias, žino ir gali padėti visuose sielvartuose, gali išvaduoti nuo visokių iš nusivylimo kylančių sunkumų. Tokiu žmogumi tikėk tvirtai, panašiai kaip Dievu, nes toks žmogus yra vedamas Paties Dievo.
Jeigu tokį mokytoją tau Dievas nurodys, tai priglusk prie jo visa savo širdimi ir nedrįsk kada nors būti jam neištikimas arba nepaklausyti jo žodžio. Laikyk jį pačiu Kristumi ir žinok, kad šventieji tėvai apie tai sako taip: „Jeigu pamatytum savo mokytoją miegantį arba gulintį, valgantį arba geriantį, kalbantį arba dar ką nors darantį, tai tu, būdamas silpnos sielos, nesusigundyk tuo, ką matai, nes jis už savo darbus patinka Dievui ir visa šitai jam nekenkia.“ Griežtai žinok, kad jis yra tavo darbų teisėjas, o ne tu jo, tau jo reikia, o ne jam tavęs. Jis neša tavo negalias ir pakenčia tavo savivalę, o tu būni jam kaip našta, kurią jis sutinka nešti iš meilės tau. Jame, išsiugdžiusiame tikrąjį dvasinį protą, veikia Pats Dievas, gyvenantis jo širdyje, o jo valia visuomet įtinka Dievui, nes jis gyvena vykdydamas Dievo valią. Jis, panašiai kaip ir šventieji Apaštalai, gelbėja žmones. Tai, kas tau nepatinka, priimk iš jo ir saugok kaip didžiausią vertybę. Viskas, kas varžo tavo valią, priimk iš jo su džiaugsmu, nes tokiu būdu jis gydo tavo sielos žaizdas ir marina tavo valią, prikelia tavo protą ir sielą iš mirties nuodėmėje.
Toks mokytojas dieviškos jėgos galia savo protą ir sielą jau yra prikėlęs iš nuodėmingosios mirties, savo sielą išvalęs nuo aistrų ir demonų, savo širdį yra paruošęs amžinam Triasmenio Dievo buvimui: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Toks mokytojas yra išminčius iš išminčių, didis filosofas, net jeigu ir nesimokęs pasaulietinių mokslų. Jis yra tikrasis Dievo žodžio skelbėjas, kalbantis Dievo žodžiu, nes jis gyvena Dievu ir pagal Dievą. Taip sakydami šventieji tėvai laimindami nurodo pasilikti patyrusio mokytojo priežiūroje, savimi visiškai nesirūpinant, tik besąlygiškai vykdant, kas mokytojo nurodyta.
Tu gi, mokytojau, tėve, dvasinės išminties vadove, iš pradžių patikrink pats save, įsitikink, ar tavo protas tikrai dvasinis, ar tavo supratimas apšviestas Šventosios Dvasios ir Dievo įtvirtintas, kad tau būtų įmanoma su visiška dvasine ramybe, pasiliekant Dieve, naudingai mokyti tavo ganomus dvasios vaikus, juos neklaidingai vedant erškėčiuotu atgailos keliu dvasinės išminties link.