Malda į Jėzų turi sudaryti vienuoliškojo gyvenimo esmę. Taip pat ji būtina ir visiems pasauliečiams, nes atmintyje neturint Dievo vardo niekam neįmanoma išsigelbėti.
Atrodo, toks paprastas dalykas kartoti trumpą maldą, tačiau tikrovėje jis pasirodo ne toks jau ir lengvas. Malda turi atskirus etapus, vadinamus žodine, kuriama protu, kuriama protu ir širdimi, proto ir širdies savaimine, tyra proto ir širdies bei regimąja maldomis. Kiekviename maldos etape reikalingi patyrusio asmens paaiškinimai. Supažindinti su kiekvienu iš jų yra labai svarbu, nes per tobulą maldą Viešpats mus veda į išganymą, iš Savo malonės pateikdamas visa, kas mums yra būtina. Tam yra reikalingas mokytojas, kuris būtų išėjęs ne tik pradines maldos stadijas, bet ir sugebėtų melstis regimąja malda, kuris galėtų lengvai ir be žalos pamokyti, kaip atsispirti visiems gundymams. Pats gundytas, jis iš patirties žino, kada ir kokie gundymai laukia besigelbėjančiojo. Toks mokytojas apie kiekvieną gundymą perspės, patars, ką ir kaip reikia daryti, kad būtų išvengta klaidos, paaiškins, kaip atpažinti velnišką gudrybę demonams puolant iš „kairės“, ir patars, ką daryti, kai demonai, apsimetę gėriu, sėlins iš „dešinės“.
Deja! Vieni neturi laiko ir noro maldai pajungti žodžius, protą ir širdį, kiti, turėdami noro, nežino, kaip tai padaryti. Vieni pradeda melstis, bet maldos žodžius taria jausmingai, veikiant kūniškam protui. Tokie žmonės elgiasi pagal savivalę, pagal savo supratimą, manydami, kad gyvena dvasinį gyvenimą. Jie nežino, kad dvasinis gyvenimas pasiekiamas tik iš didžios Dievo malonės visiškai atsidavus Dievo valiai. Tai tampa įmanoma tik nuskaidrėjus protui ir sielai apsivalius nuo aistrų. O iki tol žmogus gyvena ne dvasiškai, o vadovaudamasis pasaulietine išmintimi – kūniškojo proto žiniomis, net jeigu jis ir žino viso krikščioniškojo žodžio teoriją ir yra didis žmonių akyse. Tokie neretai susipainioja kūniškojo proto puikybės pinklėse ir, kas baisiausia, netgi tikruosius dvasinio proto skleidėjus laiko neteisingai mąstančiais, pilnais puikybės, nors iš tikrųjų patys tokie yra. Jų kelias eina ne išsigelbėjimo link, bet nuo jo.
Iškilūs senovės šventieji tėvai, išmanydami, kaip reikia tobulai melstis, apie maldą į Jėzų rašė daug. Bet jie apie tai pradeda rašyti tik nuo aukštųjų maldos pakopų – proto ir širdies savaiminės maldos, praleisdami pradinius lygmenis. Tik labai retas iš jų užsiminė apie protu ir širdimi kuriamą maldą ir apie šiame etape mintyse pasireiškiančius gundymus. Apie šias maldos pakopas šventieji tėvai rašo trumpai, daug ko nepaminėdami. O taip jie daro štai dėl kokios priežasties.
Kada šventieji tėvai rašė apie maldą į Jėzų, tuo metu patyrusiųjų ir išmanančiųjų tobulą dvasinę maldą buvo daug, tad nebuvo verta smulkiai aprašinėti pradines maldos stadijas, nes buvo kam pamokyti. Be to, perskaityti raštus galėjo ir nepasirengęs žmogus, o naudos iš to gaudavo tik patyręs maldininkas. Todėl tėvai rašė trumpai, ne viską paminėdami. Patyrusysis iš trumpo aprašymo suprasdavo tai, kas reikalinga, o naujokas nesugebėdavo įsigilinti. Ne visi supranta, kad dvasinė malda pradeda veikti žmogaus gyvenime tik tuomet, kai jis pradeda visiškai vykdyti Dievo valią. Iki to laiko malda būna tik tuščiai, išoriškai kalbama – „stumiama“ žmogaus valios pastangomis. Stipriai apsirinka tas, kuris ją laiko dvasine malda. Jeigu meldžiamasi veikiant kūniškajam protui ir tokia malda yra laikoma dvasine, tuomet toks žmogus yra apimtas puikybės ir jo laukia vargas.
Pastaruoju metu išmanančiųjų tobulos dvasinės maldos slėpinius beveik neliko. Kiekvienam, panorusiajam gręžtis į maldos gelmes, jau iš pat pradžių kyla abejonių, ar jo malda teisinga, ar ji pasieks tikslą – bus išklausyta, atgręš į Dievą. Kiek pasistengęs, tačiau neįžvelgęs norimų rezultatų, toks žmogus apleidžia maldą, o kartais net pradeda prieš ją burnoti. Taip nutolstama nuo dangiškojo supratimo apie maldą, neįgyjama išminties malonės, kurią į žemę atnešė Kristus. O apleidus maldą panyrama į protinę miglą, koks žmogus buvo iki ateinant Kristui. Kai yra nesuvokiama, kad Dievą reikia šlovinti protu, tuomet Dievas šlovinamas vien tik liežuviu, o žodžiai, nedalyvaujant protui, neuždega širdies, bet ją gesina.
Todėl aš, suvokdamas savo menkumą, vis dėlto labai troškau, kad Dievas ir toliau būtų šlovinamas protu, kad ne mažėtų, bet didėtų savo širdis kaip buveinę Dievui ruošiančiųjų skaičius. Visiems, trokštantiems iš tikrųjų šlovinti Dievą, aš išdrįsau pasiūlyti šiuos žodžius kaip pamokymus, jus norėdamas ne sumenkinti, bet duoti brolišką patarimą, iš savo skurdo pasidalyti tuo, ką turiu. Pasikliaudamas ne savo jėgomis, o tik Visagaliu Viešpačiu, atmetęs savo samprotavimus ir viską, kas prieštarauja Šventajam Raštui arba šventųjų tėvų, kurie per savo patirtį suprato, koks turi būti atgailos gyvenimas, užrašytoms mintims, čia pateikiu visa tai, ko ir man pačiam kažkada labai trūko.