Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ
Šiandien, vasario 26 d., 18 val. Knygų mugėje bus pristatyta Jean Mercier knyga „Kai klebonui nebelaiko nervai“ (2025, „Magnificat leidiniai“). Prarijau per porą valandų. Vertinimas – ši knyga turėtų būti ant kiekvieno asmens, laikančio save kataliku, stalo. Kodėl? Kad nustotume gyventi iliuzijomis, kurios negailestingai dūžta į tikrovę.
Vos prieš porą savaičių gavome „Bernardinų“ puslapio desperatišką pagalbos šauksmą: viskas, prieitas liepto galas. Vis dar turime „Artumą“, besiblaškančią tarp politikos ir egzaltuotų temų, receptų ir anekdotų skyrelio. Kiek ilgai, ir kiek dar save guosime iliuzijoms? Nes katalikiškoji žiniasklaida, užsidariusi sostinės burbule, sakykime tiesiai šviesiai, nemato, kuo gyvena 90 proc. Lietuvos parapijų. Kam gali būti įdomus sinodas, jei mes sėdime su penkiomis močiutėmis šaltoje bažnyčioje? Žinoma, galima guosti save, kad Vilniuje, su universitetais dirbančiose bažnyčiose, yra pora šimtų jaunų tikinčiųjų. Galima. Juk daug patogiau pavažiuoti troleibusu į renginį, kuriame bent arbata su pyragu pavaišins, užuot kasusis 3 val. pliurzėtais žiemos keliais iki sąlyginės bet kurio dekanato centro bažnyčios, kurioje sekmadienio šv. Mišiose nėra nė vieno per pastaruosius metus priėmusio Sutvirtinimo sakramentą. Ir niekas neklausia, o kodėl taip yra? Kalbant apie katalikišką žiniasklaidą, turime sau užduoti labai nemalonų klausimą: kam apskritai reikalingas kreivas veidrodis? Kuriame nematome nei savęs, nei tikrovės.
Jei mes tikime, kad Lietuvoje yra apie 80 proc. katalikų, tuomet galime tikėtis, kad katalikiška žiniasklaida turi perspektyvų būti aktualia. Jei matome realią situaciją su 5-8 proc., suvokiame, kad tai jau ne apie katalikišką žiniasklaidą, ne apie sinodus, ne apie tyrimus ir vertinimus. Tai jau apie išgyvenimą. Tiesiog išgyvenimą.
Ką daro organizmas, atsidūręs ant išgyvenimo ribos? Teisingai, atjungia visas ne pačias gyvybiškai svarbiausias funkcijas. Jis tik kvėpuoja: nebešiaušia kailiuko, nebešoka viliotinių, nepučia uodegos, neurzgia. Lygiai taip ir šiandienos Katalikų Bažnyčia Lietuvoje: ateina negailestingas realybės metas atjungti visas nebūtinas funkcijas. Visus jubiliejus, bokštų statybas, žiniasklaidas. Viskas. Baigta.
Ar tai lėta, kankinanti mirtis? O gal atvirkščiai, galimybė? Unikalus pasninko, užsitęsusios gavėnios šansas? Pagaliau nusikratyti nereikalingų dalykų, išsigryninti. Suvokti, kad stovėdami Viešpaties akivaizdoje, tikrai neatsiskaitinėsime, kad per mažai pristatėme bažnyčioms bokštų, per mažai surengėme įvairiausių renginių, prikūrėme komisijų ir pakomisijų, per mažai teikėme pasiūlymų sinodiniam keliui, pernelyg abejingai žiūrėjome į klerikalizmą ir pedofiliją Bažnyčioje, na ir nelabai uoliai rėmėme katalikišką žiniasklaidą. Su Dievu kalbėsime apie save ir Jį. Ir ten, nelauktai, netikėtai, gali paaiškėti, kad visoje šioje gilaus susirūpinimo ir uolaus veiklumo saviapsipatenkinimo mugėje pamiršome svarbiausią. SIELOVADĄ.
Apie tai ir yra knyga „Kai klebonui nelaiko nervai“. Apie tai, ko nuoširdžiai nenorime matyti. Nuo Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vyresnybės, iki eilinių tikinčiųjų. Apie tai, kad mūsų bažnyčios seniai virto statybų aikštelės ir gėlių kioskelių hibridais (geriausiu atveju), bet ne sielovados vieta. Kad bažnyčioje užsiimama kuo tik nori, tik ne sielovada. Tik ne buvimu Dievui ir su Dievu. Nes tikintiesiems, kurie į bažnyčią… neina, mirk gyvenk reikia: atstatyti bokštus, kurti puokštinę liturgiją, kovoti su įsivaizduojamomis grėsmėmis, bet tik ne tikėti. Kiekvienas savo mažą tikslą kelia aukščiau Dievo.
Visada maniau, kad tokia situacija yra Lietuvos aktualija. Deja. Skaitau knygą apie Sen Žermeno la Vilnevo parapiją Prancūzijoje ir matau šiandienines mūsų šalies bažnyčias. Vienos jų virto muziejaus, koncertų salės ir gėlių krautuvės hibridais. Kitos – tylios ir kuklios. Gausa – ne visuomet gėris. Nes Dievas nekalba triukšme, gausoje ir pertekliuje. Jis kalba dykumoje, vienatvėje, tyloje, sausroje. Kai viskas skauda, išdeginta.
Šiandienė Lietuvos Bažnyčia išgyvena stoką. Arėja akimirka, kai išsijungs saviapgaulės mechanizmai. Griūna viskas. Pirmiausia – lyderystė.
Todėl, kaip ir romane, lietuviškasis vyskupas, kuris turėtų būti lyderiu, kuris turėtų priimti sprendimus, yra visiems geras galvyčių glostytojas. Kurio vienintelis tikslas yra išvengti skandalo. Jis sutiks su viskuo.
Su pačiuožusių tetulyčių Evelinų, savo nepramušamą bukumą apšarvavusių disertacijomis „Dievo žodžio skelbimas indukciniu metodu“, bei saujelės mokslininkų mieravimąsi doktorantūros apgynimo tempais ir vieni kitiems teikiamomis premijomis už tai, kas steriliose auditorijose atrodo aktualu, inovatyvu ir pagrįsta įvairiais naujais metodais, tačiau neturi nieko bendro su realybe. O frazė „spalvinimas ir humanizmas“ puikiai iliustruoja ne tik Tikybos mokymą, bet ir visą nūdienos švietimo sistemą. Viso šio mokslinio durnumo apoteozė – Trimetis integruoto katechetinio perdavimo planas. Jei niekinamas nemoksliškasis klebonas Bendžamenas bent jau suka galvą, kaip savąsias žinias perduoti jaunajai kartai, abejoja, tikrinasi, dvejoja, tai mokslingoji Evelina eina per Tikėjimą kaip tankas per rožyną. O jei kas bando pramušti šią nepramušamą bukumo ir puikybės sieną, į kaktą gauna atsakymą „Priešingai nei jūs, aš Žmogų iškeliu aukščiau už dogmą!“ Po šito jau jokia diskusija nėra įmanoma. Šis argumentas, kuris labai gerai pažįstamas mūsų dvasininkams, kai eilinį kartą parapijiečiai užveda nesibaigiančias kalbas apie… patogų dievą. Kurį žmogus kuria pagal savo sugedimo laipsnį.
Vyskupas nieko nedaro su beprasmiu koplyčių atstatinėjimo vajumi, su kiekviena kvaila ir nereikalinga parapijiečių iniciatyva. Neužduodamas tikintiesiems klausimų: jei bažnyčia tuščia, tai kam jums dar ir koplyčia. Kad subudavojusiems būdelę, būtų kur pasikabinti lentelę? Kad naujiesiems dvarininkams, nuomojantiems dvarus įvairiausioms ceremonijoms, būtų kur atsivežti kviestinį dvasininką? Sukonstruoti santuokų ir krikštynų dvarelius, kuriuose tvarką ir liturgiją nustatinėja tie, kurie moka pinigus? Užuot tvirtai pasakius: yra parapijos bažnyčia, yra jos dvasininkas, būkit malonūs, eikit ir su juo kalbėkit. Na, betgi kuklūs provincijos kunigai labai gadina vestuvių ir krikštynų nuotraukas. Jais podružkėms nepasigirsi…
Vyskupai tyli, užuot užkardę kvailiams su iniciatyva kelius. Jie verčiau paliks tyliuosius ir toliau bereikalingai arti užžėlusius dirvonus, nes jie, matote, gali. O fainesnius, įžūlesnius tuščiabarškius kels į aukštumas. Nes taip patogu: nieko nesprendi, esi visiems geras. Viskas eina savo eiga, iš inercijos, kol jėgos išsenka. O Bažnyčia, užuot vedusi pas Dangiškąjį Tėvą, galiausiai atsidūrė pelkėje. Kodėl?
Atsakymas labai paprastas – iš inercijos į Dangų nekylama. Nekylama į jokią įkalnę. Joks automobilis, vežimas ar karutis nepakils į kalną nestumiamas. Iš inercijos tik riedama. Ir visada – žemyn. Norint kilti, reikia idėjų, veiksmų, lyderystės. O ne pasyvaus vylimosi, kad pasaulis kažkada pasikeis.
Jūs manote, kad iš inercijos žemyn riedanti Bažnyčia, praradusi stuburą, garbę, orumą yra kam nors reikalinga? Paklauskime savęs, ar reikalinga Bažnyčia be sakramentų?
Knygoje nuostabiai realistiškai aprašomas dvasininko susitikimas su jaunųjų parapijiečių tėvais. Kuriems lankymasis sekmadienio šv. Mišiose – nauja vergijos forma. Patogiai pamiršus, kad kiekvieno sekmadienio šv. Mišios katalikui yra privalomos. O jei nenorima į jas su šeima eiti, tai reikia savęs paklausti, kam nekatalikų šeimai reikalinga Pirmoji komunija? Dargi daugiau, entuziastingiems parapijiečiams atsiklaupti bažnyčioje reiškia vos ne orumo praradimą. O štai Atgailos sakramentas tai jau apskritai ant totalitarizmo ribos. Prisiminkite, kiek kartų patys bambėjote apie tai, kodėl reikia pasakoti nuodėmes diedeliui spintoje? Kiek kartų bandėte save ir kitus įtikinti, kad nenusidedate? Ir paprasčiausias prašymas atlikti Atgailos sakramentą buvo paverstas piktnaudžiavimu. Suvokiate absurdą? Jei žmogus nenusideda, tai kam jam Kristaus auka ir Prisikėlimas? Nes jei nėra nuodėmės, nereikia ir Atpirkimo. O jei netikite nuodėme ir Atpirkimu, jūs apskritai netikite Kristumi. Tai, leiskit nemandagiai paklausti, NAFIGA nekrikščionims ir nekatalikams Pirmoji komunija? Kam?
Bažnyčios yra tuščios. Palaikoma tik iliuzija, kad penktasis, atsarginis ratas yra varantysis. Nusiritama iki tiek, kad kunigo pašaukimas yra nepatogus ir bado akis tikintiesiems, kaip jo pakaklinė. Kai vienas iš septynių SAKRAMENTŲ – ATGAILOS Sakramentas paverčiamas, kaip ir klausykla, šluotų sandėliuku. O galiausiai ten kažkaip tai atsiranda… kakutis.
Ir tas kakutis ne apie panieką kunigui. Tai visų mūsų tikėjimo simbolis. Tiek, kiek atiduodama Dievui. Parapija murkdosi puikybėje, kur kiekvienas stengiasi būti svarbiausiu. Interesų ir norų pageidavimo koncertas, tiksliau, Babelio bokštas. Kur nėra lyderio balso. Kur visi riejasi apie viską, ir nėra kam trenkia kumščiu į stalą. Nes vyskupas geras. O į visas puses tampomas kunigas vietoj palaikymo už tai, kad seka savo pašaukimu ir vykdo Dievo valią, ugdo tikėjimą Juo, gauna skundus ir pamokymus. Kur atstatinėjami bokštai ir saugomos niekam nereikalingos morenginės Gudulės koplyčios, nes lengviau ką nors pastatyti, nei prie klausyklos prisipažinti: „Atleisk, mano Dieve, aš nusidėjau“…
Ir kunigas dingsta. Staiga. Parapijiečiai piešia baisiausius nuodėmės scenarijus: pakėlė prieš save ranką, išbėgo… su moterimi. Nes tik tą jie gali įsivaizduoti. Tik tiek iškreipti proteliai teneša. Simboliška, kad kunigą randa moterys: viena, kilusi iš nuodėmės, kita – ta nuodėme besivertusi. Simboliška. Ir paprasta. Nes jos iš savo skausmo, iš savo purvo, baimės ir tylos neapaugo puikybe. Jos vienintelės gebėjo girdėti ir matyti ten, kur protingi, mokyti ir privilegijuoti sušaukė… krizių valdymo tarybos posėdį.
Juk mes visi matome gyvenimą per incidentus, krizes ir jų valdymą. Kaip iššūkį, projekčiuką. Be preambulės, priežasčių, pasekmių, tęstinumo.
Kunigas išeina į tylą. Kad girdėtų. Girdėtų Viešpatį. Kiekvienas, kuris mėgsta stebėti žvaigždes, žino, kad turi nutolti nuo miesto šviesų. Kristus irgi išėjo į dykumą.
O tai, kad kunigas Bendžaminas naują paskyrimą gauna tik netekęs kojų, yra savaip simboliška. Lyg ir gražu, pozityvu: Dievui kiekvienas vertingas. Tačiau… Kartais žmogus tampa pastebėtas tik tada, kai negalia prispaudžia. Sveiko ir stipraus nenorima nei matyti, nei girdėti. Tai irgi vieta apmąstymams. Ar ne per vėlai pamatome kito pastangas? Ar ne per dažnai pripažįstame po mirties? Ar ne per dažnai stipriausiųjų potencialą švaistome ratų bagažinėje sukinėjimui? Tai klausimai mums patiems. Klausimai mūsų gavėniai.
Todėl turime sau atsakyti: ar vis dar galime sau leisti svaigimus apie seniai praėjusius didybės laikus? Gal jau gana statyti koplyčias, kai tuščios bažnyčios? Gal gana konstruoti kreivus veidrodžius, o žiūrėti į realią situaciją ir darytis išvadas? Turime nustoti manyti, kad Tikėjimas be taisyklių, o Bažnyčia be stuburo yra kažkam įdomi ir reikalinga. Turime pagaliau imti grynintis ir veikti. Pirmiausia, asmeniniais sprendimais: dalyvavimu, auka, parama. Ir, svarbiausia, nustoti kurti savo asmeninį ir patogų dievą. Imti pažinti, gerbti ir vertinti tikrąjį Dievą. Suvokiant, kad Tikėjimas – tai ne proginis sentimentalumo priepuolis, o kasdienis darbas. Pirmiausia, su savimi.
