Kai beveik prieš aštuonerius metus su tuomet būsimuoju vyru po keturių draugystės mėnesių nusprendėme kurti šeimą, nebuvo nė minties, kad mūsų Santuoka nebus sudaryta Dievo ir žmonių akivaizdoje. Kodėl taip apsisprendėme?
Mūsų šeimose yra visokių patirčių. Mano tėvai Santuokos sakramentą priėmė tuomet, kai krikštijo mane. Man artimi žmonės gyvena sudarę tik civilinę santuoką dėl skirtingų tikėjimų. Vyro šeimoje bažnytinių santuokų, bent tarp artimiausių giminaičių,apskritai nėra. Taigi, tas amžinas „kaip radom, taip ir paliksim“ negalioja. Manau, kad jei bažnytinės Santuokos nenorima, tai geriau jos nesudaryti apskritai, nei tuoktis dėl to, kad kažkas kažką gali pasakyti.
Jei bažnytinė santuoka sudaroma formaliai (dėl gražesnių nuotraukų ar giminaičių pageidavimu), dar baisiau, kaip kažkoks šamaninis veiksmas, turėsiantis užtikrinti „ilgai ir laimingai“. Tokia Santuoka neveikia, nes nėra jos esmės, būtent, noro įsipareigoti Dievui ir žmogui. Mat, tokiu atveju galvoje dominuojatik žodžiai – „laimėje“, „sveikatoje“ ir „turte“, tačiau pamirštama „kai vargas spaus“ ar „ligos suims“. Ir jau aišku, nepaisant galutinio – „visada tave mylėsiu ir gerbsiu“.
Santuoka svarbi ne tik priesaika. Savo gyvenime aš prisiekiau tik dukart: Tėvynei, tapdama jos piliete, ir vyrui, tapdama jo žmona. Vyras prisiekė triskart: be jau išvardintų, ir kaip karys, savo noru atėjęs ginti tėvynę ir jos žmones.
Santuoka, kaip ir kunigystė, yra tarnystės sakramentai. Įsipareigojimo sakramentai. O tas įsipareigojimas ne visada būna lengvas ir paprastas. Reikia pasakyti, kad iš visos vestuvių šventės beveik viskas pamiršta – ir balta suknelė, kurią primena tik nuotraukos, ir linksmoji dalis su dainomis ir šokiais. Tačiau iki šiol tebejaučiu, kokia ant mūsų rankų sunki buvo dekano stula, surišusi amžinybei mūsų gyvenimus.
Sakoma, kad meilė trunka trejus metus. Atleiskite už piktžodžiavimą, bet… nė velnio! Nuo mūsų pažinties praėjo aštuoneri metai. Ir galiu atvirai pasakyti – myliu savo vyrą. Nesakau, kad mylėti buvo ir yra paprasta. Atėjome iš skirtingų šeimų, atsinešėme skirtingas patirtis. Santuoką sudarėme jau labai brandaus amžiaus: abiems buvo 37-eri. Visiškai susiformavę asmenybės, su charakteriais, įpročiais, su aštriais kampais, kuriuos tokiame amžiuje gludinti jau sudėtinga. Įpratę savo problemas spręsti patys! Taikytis prie kito žmogaus, priimti jį bet kokiose situacijos tokiame amžiuje jau yra sudėtinga. Todėl ir reikalinga Dievo pagalba. Pirmiausia, priimti kitą žmogų. Ne perdaryti, pataisyti, perkeisti. O priimti! Keisti savo reakcijas. Turėti kantrybės. Ir tada, kai būna ypač sunku, būtent, tada priesaika ir primena – esame pasižadėję sau, Dievui ir žmonėms, kad liksime kartu.
Mūsų santuoka, kaip ir kiekviena, patyrė nemažai išbandymų. Pirmiausia, ne visi artimieji man ar vyrui linkėjo tokio sutuoktinio(-ės). Sunkiausias išbandymas yra nelyginti pačiam ir užsikišti ausis, kai bando lyginti kiti… su kitais giminės vyrais / moterimis. Kai vieniems kažkas yra pernelyg ne toks, tuomet tenka statyti ribas. Pagal Dievo principą: „ir paliks tėvą ir motiną, ir vyras glausis prie žmonos, ir dviese taps viena“. Tai ir yra tikrasis sielos ištikimybės klausimas: ar tu esi su savo sutuoktiniu? Ar,spaudžiamas šeimos bei aplinkinių, tu jo neišduodi?
Vienas rimčiausių dar iki vestuvių mūsų išbandymų, kai jau stovėjome ant išsiskyrimo ribos, buvo, būtent, kursų sužadėtiniams pradžia. Nutiko taip, kad į pirmąjį kursų susitikimą mano sužadėtinis neatvyko. Mat, draugeliai, su kuriais jis dirbo 30 km nuo Rokiškio, pamanė, kad bus labai juokinga užtempti darbus ir jo tiesiog neišleisti. O parvažiuoti būsimasis vyras neturėjo kuo. Va, tada ir išklausė griežtą mano verdiktą – jei draugelių balsas yra svarbiau už būsimą šeimą, tai gal tos šeimos ir nereikia. Ir vyras tam ir yra vyras, kad mokėtų pasirinkti prioritetus. Sužinoję, kuo tai galėjo pasibaigti, draugeliai atsiprašė. Pasirodo, kadSantuokos sakramentą jie vertino kaip eilinę superišsilavinusios panelės užgaidą. Ir išvis, kam su tais kursais kankintis, jei yra kunigų, kurie gali sutuokti ir be jų! Tuomet vyras ir jie išgirdo mano atsaką: „Verčiau gyvensiu be santuokos, nei imsiuosi šventvagystės“.
Susitaikėme. Juk tuoktis metas tada, kai suprantame, kad net ir labiausiai susipykę jau nebeišsiskirsime. Santuokos esmė ir yra tai – kad ir kas benutiktų, turime ieškoti būdų būti kartu.
Sužadėtinių kursai buvo puiki patirtis. Kaip ir tada dekanui, taip ir dabar sakau: tie kursai yra pavėluoti. Dėl to, kad į juos ateinama tada, kai jau pasiūtos suknelės, užsakytos sodybos, muzikantai ir fotografai. Kai į vestuves, kurių neretu atveju net nereikia, jau sukišta didelė pinigų, dažnai ir skolintų, suma, kai jaunieji įsprausti į kampą ir nebegali nutraukti pasirengimo. Kursai pavėluoti, nes į santuoką ateinama nepasirengus, arba, dar baisiau, su priklausomybėmis, nes bandoma vestuvėmis reanimuoti išsisėmusius santykius, kai sužadėtiniu nepasitikima, kai netikima, kad jis bus tas, su kuriuo liksi visą gyvenimą.
Tuokiantis vėlai, kaip dabar vis dažniau nutinka, dažnai iškyla ir turto klausimas. Madingos ikivedybinės ar vedybinės sutartys, kurios turėtų apdrausti besituokiančius žmones skyrybų atveju. Jei tokia sutartis yra, vadinasi, a priori, bažnytinė Santuoka negalioja. Mūsų atveju yra taip: kai tuokėmės, aš jau buvau išmokėjusi daugiau nei pusę paskolos bankui už savo butą, kurį nelaimės atveju, kaip ir mano pensijų fonde sukauptas lėšas ir kitą ikisantuokinį turtą, žinoma, paveldėtų vyras. Atrodo, apie turtą meilės šventėje ir atmosferoje kalbėti nederėtų, tačiau, būtent,kalbėjimas apie tai ir rodo santuokos brandą, pasitikėjimą tarp sutuoktinių. Jei nepasitikime vienas kitu, kam tada eiti į santuoką? Juk joje bus įgyjamas turtas, kuriami namai, verslai, auginami vaikai. Tai yra dviejų gyvenimų ne tik dvasine, bet ir materialine forma sujungimas. Ir neretai ta materialinė forma ir yra lakmuso popierėlis.
Tą pačią dieną tuokėmės ir Rokiškio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriuje, ir Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Todėl galiu palyginti dvi iš esmės skirtingas, kaip čia pasakius, ceremonijas… Jei metrikacijos skyriuje tai buvo išties graži ceremonija, su gyva muzika, šeimos židinio uždegimu ir pan., tai bažnyčioje buvo esmė. Su šv. Mišiomis! Su „Veni Creator Spiritus“! Ir patikėkit, jokia ceremonija nepakeis mūsų pažado vienas kitam. Kunigo stulos ant mudviejų rankų! Primenančios ne tik šventinę baltą suknelę, ne tik puotą ir sveikinimus, kurie greitai praeina ir užsimiršta, bet ir įsipareigojimo / pareigos mylėti ir gerbti vienas kitą svorį. Ir amžiną „Ką Dievas sujungė, žmogus te neišskiria“. Net jei tie žmonės būtume patys.
Bažnytinė Santuoka yra vienas gražiausių ir prasmingiausių mano gyvenimo dalykų. Nė sekundės nesigailėjau nei pasirengimo jai, nei duoto pažado savo mylimajam prieš Dievą ir žmones. Ir kaskart, kalbėdama apie savo šeimą, prisimenu, už ką dėkojau Viešpačiui per Piemenėlių šv. Mišias, prabėgus vos porai dienų nuo pirmojo pasimatymo su būsimuoju vyru: „Didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas“.
Lina Dūdaitė-Kralikienė
Tekstas skirtas www.utenis.lt
