Sekmadienio vidudienį prieš „Viešpaties Angelo“ maldą popiežius Pranciškus komentavo liturginius metus užbaigiančios Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmės Evangelijos skaitinį apie paskutinįjį teismą. Kristus yra Alfa ir Omega, istorijos pradžia ir išsipildymas. Šios dienos liturgija kreipia mūsų žvilgsnius į pabaigą. Jei norime suprasti istorijos prasmę, turime žiūrėti į jos kulminaciją – į pabaigą, kuri kartu yra ir tikslas. Būtent tai, sakė popiežius, šiandien mums siūlo evangelistas Matas, perteikdamas Jėzaus žodžius apie paskutinįjį teismą. Jėzaus žemiškasis gyvenimas eina į pabaigą, tačiau tas, kurį žmonės pasmerks, iš tikrųjų yra aukščiausiasis teisėjas. Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus mums pasirodo kaip istorijos Viešpats, Visatos Karalius ir visų Teisėjas. Tačiau čia kartu glūdi ir krikščionybės paradoksas – visų mūsų teisėjas tuo pat metu ir gailestingumo kupinas ganytojas. Šiandienos Evangelijos ištraukoje Jėzus tapatina save ne tik su karaliumi ir ganytoju, bet ir su pasiklydusiomis avimis, tai yra su mažiausiais ir labiausiai stokojančiais žmonėmis. Šitaip jis mums nurodo kriterijų, pagal kurį bus skelbiamas teismo nuosprendis: jis remsis konkrečia tiems žmonėms suteikta arba paneigta meile, nes jis pats, teisėjas, yra kiekviename iš jų. „Būsime teisiami pagal meilę. Ne pagal jausmą, bet pagal artimo meilės darbus, pagal tai, ar atjautėme kitą žmogų, ar buvome jam artimi, ar juo pasirūpinome. Ar aš prisiartinu prie Jėzaus, kuris yra sergančiuose žmonėse, vargstančiuose, kenčiančiuose, kaliniuose, tuose, kurie alksta ir trokšta teisingumo? Ar prisiartinu prie Jėzaus juose? Į šį klausimą šiandien turime atsakyti“, – sakė popiežius. Popiežius prašė mokytis iš Mergelės Marijos. Ją, Dievo Motiną, Sūnus paėmė į dangų ir vainikavo karališkąja karūna, nes ji ištikimai ėjo su juo meilės keliu. Mokykimės iš jos, nes į Dievo karalystę patenkama tik pro nuolankaus ir dosnaus tarnavimo duris. (JM / Vatican News)
Related Articles
Šventojo Jono Laiptininko pamokos
IV. Apie kovą su pagrindinėmis aistromis Kova su išdidumu Išdidumas yra Dievo atmetimas, žmonių niekinimas, smerkimo tėvas, pagyrų gimdytojas, Dievo pagalbos atmetimas, visų nuopuolių kaltininkas, pykčio šaltinis, nežmoniškas teisėjas, Dievo priešininkas, piktžodžiavimo šaknis. Išdidumo pradžia – puikybės įsišaknijimas, vidurys – artimo žeminimas, begėdiškas pasakojimas apie savo darbus, puikavimasis savo širdyje, o pabaiga – Dievo pagalbos […]
IV. Apie kovą su pagrindinėmis aistromis
Kova su liūdesiu Savanoriškai ir romiai kenčiamos visokios nuoskaudos yra tikrasis ir gelbstintis atgailos kelias. Laikyti save vertu ne tik jau patiriamų, kenčiamų nuoskaudų, bet ir dar didesnių yra atgailos kelio požymis. Kaip stumiamas vanduo kyla aukštyn, taip ir siela, prispausta negandų bei atgailaudama, stiebiasi Dievo link ir išsigelbėja. Tokį vienuolį, vardu Avakiras, vienuolyne nuolat […]
V. Apie neaistringumą
Neaistringumo papuošalas yra dorybės. Neaistringu vadinamas tas, kuris savo kūną išlaisvino nuo jį deginančių aistrų, protą išaukštino virš bet kokios kūrinijos, visus jausmus pajungė protui, sielą pastatė Viešpaties akivaizdoje ir nuolat ją kreipia Dievo link, nors tai ir viršija jo jėgas. Kai kurie sako, kad neaistringumas yra prisikėlimas prieš prisikeliant kūnui, kiti teigia, kad tai […]