Rasa MILERYTĖ. Savanorystė – erdvė prasmingai praleisti laiką, realizuoti save, įgyti naudingų įgūdžių. Nors savanorystė atvira visoms amžiaus grupėms, visuomenės apklausos rodo, kad tokia veikla dažniau užsiima jaunesnio amžiaus žmonės, be to, įsitraukimas į savanorystę priklauso ir nuo išsilavinimo bei gaunamų pajamų. Visgi apklausos ir statistiniai duomenys rodo, kad savanorystė kasmet tampa vis populiaresnė ir kasmet į savanoriškas veiklas įsitraukia vis daugiau žmonių.
Savanoriauja, nes nori padėti
Savanorystė kaip fenomenas susilaukė mokslininkų dėmesio ir imta tyrinėti XX amžiaus 9 dešimtmetyje. Šiuolaikinėje visuomenėje savanoriška veikla yra svarbi, galinti ir turinti papildyti sferą socialinių paslaugų, gerinančių kitų žmonių gyvenimo kokybę. Savanorystė – tai laikas, skiriamas kitiems neatlygintinai, laisva valia prisiimant atsakomybę.
Savanorišką veiklą vykdantys žmonės, klausiami, kokie tikslai juos čia atvedė ir kokią asmeninę savanorystės prasmę mato, dažniausiai pasakoja, kad pagrindinis motyvas – noras padėti kitiems. Uteniškė Viktorija, šiuo metu studijuojanti Kaune, sako, kad savanoryste susidomėjo vyresnėse mokyklos klasėse, tačiau gimtajame mieste tuo metu nerado jos tenkinančios savanorystės formos.
„Domėjausi įvairių socialines paslaugas teikiančių organizacijų veikla, kai kurioms jų rašiau laiškus, tačiau nesulaukiau atsakymo. Tada viskas tuo ir baigėsi, o savanoriauti pradėjau išvykusi studijuoti. tada atsivėrė platūs pasirinkimų horizontai ir kreipdamasi į organizacijas nesijaučiau, kad su savo klausimais tik trukdau“, – socialinį darbą studijuojanti Viktorija pasakoja, kad jai rūpi žmonės, norisi prisidėti prie jų gerovės. Savanorystė jai suteikia tokias galimybes.
Galimybė įgyti žinių
Viktorija sako besidžiaugianti jos ugdymo įstaigos studijų kokybe, čia sudarytos ir puikios galimybės praktikuotis, tačiau maksimalaus rezultato visad siekianti mergina nori išnaudoti visas galimybes tobulėti. Savanorystė jai – viena tokių galimybių.
„Vadovėliuose išsamiai ir aiškiai aprašyta, kaip socialinis darbuotojas turi bendrauti su klientu, kokių etinių nuostatų laikytis, kokie iššūkiai gali kilti, kokie metodai padeda užmegzti ryšį su klientu. dėstytojai mus moko, kaip atlaikyti emociškai sudėtingas situacijas, bet kad ir kaip gerai žinai teoriją, praktika gali būti kitokia. Tarkime, turi užduotį ruošti klientui maistą, nes dėl sveikatos jis pats jau nebegali. Jis pasako, ko norėtų, tu pagamini, ir staiga jo nuomonė pasikeičia, jis to nebenori ir dar kaltina tave, kad ne taip padarei. Tokia situacija neturint pakankamai patirties gali nemenkai išmušti iš pusiausvyros“, – kalba Viktorija.
Savanoriaudama skirtingose organizacijose su skirtingais žmonėmis ji sako asmeniniu pavyzdžiu, o ne tik per teoriją, patirianti, kaip elgtis tokiose situacijose, įgyjanti naujų gebėjimų ir juos tobulinanti.
Jaunimas savanoriauja dažniau
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu viešoji įstaiga „Europos namai“ 2019 m. atliko visuomenės nuomonės apklausą, kuri parodė, kad įsitraukiančių į savanorišką veiklą žmonių skaičius auga. Apklausos metu apie 15 proc. respondentų nurodė per pastaruosius 12 mėn. dalyvavę savanoriškoje veikloje (2018 m. – 11 proc.).
Apklausos ataskaitoje nurodoma, kad jaunimas savanoriauja daug aktyviau nei vyresni žmonės: beveik 32 proc. 15–19 m. ir 29 proc. moksleivių ir studentų nurodė savanoriavę per pastaruosius 12 mėn. Domėjimosi savanoriška veikla (nedalyvaujančių, bet norinčių dalyvauti) padidėjimas taip pat sietinas su jauniausia visuomenės grupe (15–19 metų). Apklausa atskleidė, kad skeptiškas požiūris į savanorystę stiprėja su respondentų amžiumi: nedalyvaujantys ir neketinantys dalyvauti savanoriškoje veikloje nurodė 46 proc. 45–64 m. amžiaus asmenų ir 72 proc. vyresnių nei 65 m. amžiaus asmenų. Taip pat mažiau linkę įsitraukti į savanorišką veiklą yra žemesnį išsilavinimą turintys asmenys.
Kaip pagrindinės nedalyvavimo savanorystėje priežastys nurodytos laiko trūkumas ir amžiaus ar sveikatos problemos. Gyventojams vis dar trūksta informacijos apie šią veiklą ir organizacijas: neturintys informacijos apie savanoriškos veiklos galimybes ir nežinantys, kur kreiptis, nurodė penktadalis respondentų.
Dažniausiai savanoriaujama kultūros ir meno srityse
Apklausa parodė, kad dažniausiai savanoriaujama kultūros ir meno srityse, vietos bendruomenėse, teikiant pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms. Apie penktadalį respondentų nurodė savanoriaujantys aplinkosaugos, pagalbos žmonėms, turintiems negalią, ir sporto srityse. Dauguma (59 proc.) respondentų nurodė vykdantys trumpalaikę savanorišką veiklą, tačiau net trečdalis (34 proc.) nurodė dalyvaujantys ilgalaikėje veikloje.
Per trečdalį respondentų teigė savanoriaujantys nereguliariai įvairių akcijų ir renginių metu, tačiau gana didelė dalis savanoriauja reguliariai: 21 proc. respondentų savanoriauja kartą per savaitę arba kartą per mėnesį (palyginti su Pilietinės visuomenės instituto 2016 m. Pilietinės galios indekso tyrimo duomenimis, reguliari savanorystė stipriai išaugo: bent kartą per savaitę teigė savanoriavę apie 6 proc. respondentų). Bent kartą per savaitę daugiausia savanoriauja vyresnio amžiaus asmenys (vyresni nei 65 m. amžiaus). Beveik trečdalis respondentų nurodė savanoriškai veiklai skiriantys iki 2 val., 21 proc. – 3–5 val., 18 proc. – 6–10 val. per mėnesį.
Situacija ėmė keistis 2020 m. kovą. Nuo karantino paskelbimo į trumpalaikę ar ilgalaikę savanorystę įsitraukė daugiau nei 11 tūkst. žmonių, kurie skyrė ir vis dar skiria tūkstančius valandų savo laiko pandemijos pasekmėms ir migrantų krizei įveikti.
