Rasa MILERYTĖ. „Laba“, – taip kartą per savaitę Utenos radijo eteryje su klausytojais pasisveikina keturiolikmetis Dovydas Giruckas. Radijuje savanorystės principu jis veda penkių minučių trukmės laidelę „Dovydo šnekučiai“, kurios metu kalbina jam įdomius žmones – menininkus, politikus, sportininkus, švietimo srities darbuotojus ir panašiai. Į „Utenio“ redakciją pirmadienio popietę vaikinas užsuka tempdamas iš pažiūros sunkią kuprinę. Joje – saksofonas. Ir akimirksniu kalba nukrypsta link įvairialypių Dovydo veiklų.
Į radiją – iš „Vieversos“
Dovydas – itin veiklus, iškalbingas, energingas jaunuolis, ką reiškia siekti tikslo, supratęs vos ketverių, kai tėvai jį atvedė į šokių ir dainų ansamblį „Vieversa“. Pasak Dovydo, už tai jis tėvams dėkingas iki šiol, nes ansamblyje ne tik daug ko išmoko, bet ir susipažino su daug įdomių žmonių. „Vieversa“ – viena pirmųjų erdvių, kur formavosi Dovydo pasaulėjauta, augo savo vertės supratimas, bendravimo įgūdžiai. Simboliška, kad „Vieversa“, atvėrusi kelią į sceną, tapo ir tramplinu į platesnius vandenis: būtent čia Dovydą užkalbino Utenos radijo laidų vedėja Angelė Bražionienė ir pasiūlė padėti vesti švietimo laidą „Kad mintis judėtų“.
„Buvau priblokštas šio pasiūlymo, nieko panašaus nesitikėjau, – pamena Dovydas, radijuje savanoriaujantis jau pusantrų metų. – Smagu, kad tėvai palaikė šią idėją, paskatino priimti pasiūlymą. Laidoje „Kad mintis judėtų“ padėjau Angelei kalbinti muzikos grupių narius, mokytojus, mokyklų direktorių pavaduotojus ir kitus įdomius žmones.“
Ilgainiui vaikinui teko pasirinkti – radijas ar „Vieversa“, mat pridėjus kitas papildomas veiklas ėmė trūkti laiko. Taigi po beveik dešimtmečio veiklos ansamblį paliko ir susitelkė į kitas savirealizacijos formas.
Kuo ši diena gera?
Penkių minučių trukmės laidą „Dovydo šnekučiai“ keturiolikmetis veda nuo praėjusių metų vasaros. Per tą laiką jau yra pakalbinęs tokius žymius žmones kaip švietimo, sporto ir mokslo ministrę Jurgitą Šiugždinienę, vaizdo įrašų kūrėjus Andrių Talžūną, Martą Tankevičių, aktorę Austėją Lukaitę, grupę „The roop“, fotomenininką Algimantą Kriščiūną ir daug kitų.
Pašnekovus Dovydas pasirenka pats – pagal tai, kokie žmonės jam pasirodo įdomūs. Tiesa, ne visi pakviesti pokalbio sutinka: pasitaiko, kad į žinutę apskritai neatrašo arba iš pradžių sutinka, o vėliau persigalvoja. Dovydas sako, kad nėra vienos išskirtinės profesijos, kurios atstovai jam būtų įdomesni už kitus, svarbiausia, kad žmogus būtų įdomus kaip asmenybė, turėtų ką papasakoti.
Kiekvienam pašnekovui vaikinas užduoda 4–6 iš anksto paruoštus klausimus, susijusius su kalbinamų žmonių veikla, bet vieną klausimą užduoda visiems be išimties: „Kuo jums ši diena yra gera?“ To paties paklausiau ir Dovydo. „Man ši diena gera, nes artėja Mokytojų diena, kuriai ruošiuosi; nes aš gyvenu. Nors šiandien nėra saulės, lyja – tai irgi gerai“, – sako pozityviai nusiteikęs vaikinas.
Savanorystė – laikas tobulėti
Žinia, savanoriaudami ne tik dalijamės su kitais, bet ir šį tą gauname atgal. Dovydas, paklaustas, ką jam suteikia savanorystė, svarsto, jog tai puiki galimybė išmokti naujų dalykų, pagilinti turimus įgūdžius ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. O kalbėdamas apie jau nueitą kelią nebijo savikritikos: sako neseniai perklausęs savo vestų laidų archyvus ir nustebęs, koks nedrąsus buvo, kaip senuose įrašuose atsiskleidžia patirties stoka.
„Anksčiau pokalbiui ruošdavausi gal pusvalandį, dabar jau užtenka penkių minučių“, – sako veiklus keturiolikmetis. Savanorystė Utenos radijuje – toli gražu ne vienintelis vaikino užsiėmimas. Dovydas priklauso Aukštakalnio progimnazijos mokinių tarybai, septintus metus lanko Utenos meno mokyklos muzikos skyrių – mokosi groti saksofonu. O ir pamokos progimnazijoje nelieka apleistos – praėjusius mokslo metus užbaigė 9,5 balo, o šiemet vidurkis kol kas 9,25.
Šmaikštauja, kad retkarčiais lieka laiko pailsėti. Laisvalaikį leidžia prie kompiuterio, dėliodamas lego, skaitydamas knygas ar žiūrėdamas filmus, fotografuodamas, o jei galėtų vienam savaitgaliui nuo visko atitrūkti, tai paliktų ryšio priemones, pasiimtų palapinę ir keliautų į mišką stovyklauti.
Su polinkiu į menus
Pašnekovas atvirauja retkarčiais jau pagalvojantis apie ateitis profesiją. Neatmeta ir žurnalistikos, bet labiausiai jį domina teatras, režisūra. „Esu tikras humanitaras, – sako Dovydas, augantis teisininkės ir statybos darbų vadovo šeimoje. – Tai matyti ir pažiūrėjus į pamokas, kurios geriausiai sekasi ir labiausiai patinka: geografija, biologija, istorija, rusų, lietuvių kalba. O tikslieji mokslai ne man.“
Nenuostabu, kad laisvalaikiu nevengia pažiūrėti filmų ar serialų. Iš mėgstamų aktorių įvardija visus serialo „Draugai“ aktorius, Dveiną Džonsoną, Keviną Hartą, lietuvius Renatą Kutinaitę, Austėją Lukaitę, Mantą Stonkų, Ingą Jankauskaitę. O kalbėdamas apie mėgstamas knygas sako besižavintis Justino Marcinkevičiaus „Grybų karu“ ir Jurgos Ivanauskaitės, kuri žavi ir kaip asmenybė, knygomis. Tarp įsimintinesnių skaitinių – Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“, Nijolės Narmontaitės „Žvaigždžių alėja“.
Avantiūrų nebijantis vaikinas jau spėjo nusifilmuoti kino filme: atliko vaidmenį Andriaus Bartkaus režisūros studijų baigiamajame darbe – trumpo metro filme „Eine schokoladen lampe“.
