Parengė Rasa Milerytė
Fiktyvi santuoka – tai santuoka, kuri sudaroma siekiant gauti vienpusės arba abipusės naudos ir privilegijų, kurias santuoka suteikia. Pavyzdžiui, leidimą gyventi ES arba pinigų – kaip atlygį už pagalbą. Fiktyvi santuoka laikoma nusikaltimu, už kurį gresia piniginė bauda. Be to, ekspertai išskiria atskirą fiktyvių santuokų tipą – išnaudojančią santuoką, kuri laikoma nusikaltimu žmogiškumui ir viena iš prekybos žmonėmis formų.
Dažniausiai fiktyviai susituokti norintis asmuo pažinčių su ES piliečiais ieško internete, dažnu atveju būsimi sutuoktiniai pirmą kartą susitinka vestuvių dieną, iki tol bendravę būna minimaliai. Neretas atvejis, kai būsimi sutuoktiniai kalba skirtingomis kalbomis, tuomet internetu bendrauti padeda vertimo programos, o vestuvėms gali būti samdomas vertėjas.
Galimybių sudaryti fiktyvias santuokas dažniau ieško asmenys iš Turkijos, Egipto, Irano, Irako, Afganistano, Pakistano. Migracijos departamentas, gavęs prašymą santuokos pagrindu apsigyventi Lietuvoje ne ES piliečiui, pirmiausia kreipia dėmesį, kokios šalies pilietis teikia prašymą: jei tai viena iš išvardintų šalių, reaguojama kaip į galimai nusikalstamą veiką. Taip pat atkreipiamas dėmesys į sutuoktinių amžiaus skirtumą, kalbos, tikėjimo skirtumus, santuokos aplinkybes. Jei katalikė lietuvė išteka už musulmono, visą gyvenimą praleidusio Turkijoje, labai tikėtina, kad tai yra fiktyvi santuoka.
Specialistų teigimu, fiktyvios santuokos atveju bent vienas iš sutuoktinių visada siekia naudos. Ta nauda – galimybė gauti leidimą apsigyventi ES šalyje, lengviau įsidarbinti. Kitas sutuoktinis gali būti apgautas. Pasak specialistų, vyrai, iš santuokos siekiantys naudos, yra puikūs manipuliatoriai, mokantys įtikinti tauriais jausmais. Jei į tokio asmens akiratį pakliūva ilgesnį laiką vienatvėje gyvenanti moteris, galbūt neturinti ne tik partnerio, bet ir artimųjų, skaudžiai susitaikanti su vienatve, ją nesunku įtikinti, kad pamilo. Naudos iš santuokos ieškantys vyrai dairosi į menkiau išsilavinusias moteris, dažnai vyresnes už juos, lengvai prisirišančias, nuolankias.
Kitas santuokų tipas – kai abu sutuoktiniai puikiai supranta, kad santuoka sudaroma dėl naudos. Bet net ir tokiu atveju yra pavojų: sutuoktinis gali pretenduoti į moters turtą, pridaryti skolų, jei santuokoje gims vaikas, vyras gali mėginti jį išsivežti į savo gimtinę, taip pat gali kilti smurto artimoje aplinkoje rizika. Todėl specialistai pataria netgi tada, kai neabejojama, jog viskas saugu, labai gerai pagalvoti, ar verta tuoktis su kito tikėjimo atstovu, kalbančiu kita kalba, augusiu kitokių papročių visuomenėje.
Fiktyvios santuokos gali turėti daug baisesnių padarinių. Fiktyvi išnaudojanti santuoka pasižymi verbavimu ir įvairiomis kontrolės formomis, o santuokų aukos tampa priklausomos nuo santuokos organizatorių. Į tokių santuokų spąstus dažniausiai įkliūva moterys iš Rytų Europos, o jas organizuoja trečiųjų šalių piliečiai. Aukomis pasirenkamos socialiai, emociškai ir fiziškai pažeidžiamos moterys. Tai gali būti vienišos daugiavaikės motinos, nuo priklausomybių kenčiančios arba psichikos ligomis sergančios moterys, taip pat moterys, užsiimančios prostitucija. Fiktyvios išnaudojančios santuokos schema paprasta: verbuotojas pasiūlo nusižiūrėtai aukai neva lengvą būdą neblogai užsidirbti, esą yra geranoriškas žmogus, kuris sutiktų sumokėti už santuoką, o vėliau tos moterys išvežamos į užsienį, arba, jei santuoka sudaryta užsienyje, iš jų paimami dokumentai, ir moterys verčiamos pardavinėti savo kūną, o pinigus pasiima sutuoktinis. Iš tokios santuokos uždirba ir verbuotojai. Neretai pasitaiko, kad verbavimo procedūros imasi moterys – joms lengviau pelnyti kitų moterų pasitikėjimą, susidraugauti, o tada, manipuliuojant aukos problemomis, pasiūlyti tariamą pagalbą.
Kitas tokių santuokų tipas – kai būsimas jaunikis neva atsitiktinai susipažįsta su moterimi, manipuliuodamas jos jausmais suvilioja, o tada pasiūlo susituokti. Tokiais atvejais verbuotojai stengiasi moterį atskirti nuo šeimos, išsivežti į jai svetimą šalį, kad vėliau ši neturėtų, kur kreiptis pagalbos.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai auka, įkliuvusi į priverstinės santuokos spąstus, po kurio laiko pati tampa verbuotoja. Tai jos gali daryti savanoriškai, ieškodamos galimybių išsilaisvinti pačioms, tačiau taip pat užsiimti tokia veikla gali versti sutuoktiniai. Ne visos moterys, sudariusios fiktyvią išnaudojančią santuoką, verčiamos užsiimti prostitucija. Išnaudojimo formų yra daug. Jos gali būti įkalintos namuose kaip namų šeimininkės, gali būti parduotos priverstiniams darbams, taip pat gali būti verčiamos verbuoti kitas moteris.
Kovą su fiktyviomis išnaudojančiomis santuokomis apsunkina ne tik nepakankama prekybos žmonėmis prevencija, bet ir tai, kad nukentėjusios moterys, net ištrūkusios iš spąstų, bijo kreiptis pagalbos ir bendrauti su specialistais. Neretai tokios moterys jaučia kaltę ir gėdą dėl susiklosčiusios situacijos, bijo, kad gali būti nubaustos arba pakenkti šeimos, vaikų reputacijai, taip pat jas persekioja baimė, kad jei ims kalbėti, išnaudotojas jas susiras ir susidoros.
