Pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ką šie terminai reiškia. Pradėkime nuo diskriminacijos. Diskriminacija – teisių suvaržymas arba atėmimas asmeniui ar asmenų kategorijai dėl rasinių požymių, tautybės, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, amžiaus, turtinės ar socialinės padėties, gimimo vietos.
Lietuva pakankamai tolerantiška. Jau nuo Vytauto Didžiojo laikų čia puikiai sugyveno lietuviai, lenkai, žydai, rusai ir net totoriai. Ir dabar iš karo siaubiamos Ukrainos atvykstantys pabėgėliai Lietuvą renkasi dėl jiems artimos kalbinės aplinkos. Lietuvoje gerbiamos ir kitos tradicijos. Be Romos apeigų katalikų, tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis pripažinta Evangelikų liuteronų, Evangelikų reformatų, Evangelikų baptistų, Evangelikų metodistų, Stačiatikių ortodoksų, Stačiatikių sentikių, Musulmonų sunitų. Tačiau kaip teigia „Romuvos“ religinės bendruomenės, kurie jau eilę metų siekia būti pripažinti kaip tradicinė religinė bendruomenė, jie patiria didelę diskriminaciją.
Jonas Vaiškūnas, Senovės baltų religinės bendrijos Romuva vaidila, portalui www.utenis.lt sakė: „Senovės baltų religinė bendrija Romuva yra labiausiai diskriminuojama Lietuvoje iš visų religinių bendrijų. Jai, kaip ir visoms valstybės nepripažintoms religinėms bendrijoms, nesuteikiama teisė su savo projektais dalyvauti valstybės ir savivaldybių projektų konkursuose. Romuva niekada negalėjo pateikti paraiškų ir gauti paramos savo veiklai nei iš Lietuvos Kultūros Tarybos, nei iš Spaudos, radijo ir televizijos fondo, nei iš savivaldybių. Kreiptis dėl paramos į valstybines institucijas tegali tik jau ir taip iš valstybės biudžeto dotuojamos tradicinėmis paskelbtos religinės bendrijos. Jau daug metų Lietuvos Seimas piktybiškai nesuteikia Valstybės pripažintos religinės bendrijos teisių Romuvai, nors tokią teisę jai suteikti siūlo Seimui ekspertinę pažymą pateikusi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nes bendrija atitinka visus Lietuvos įstatymų ir tarptautinės teisės religinėms bendrijoms keliamus reikalavimus. Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kad Romuvą pripažinti atsisakoma neteisėtai, Seimas taip pat piktybiškai nevykdo. Toks elgesys su Romuva žemina religinei bendrijai priklausančių žmonių orumą, pažeidžia ir menkina jiems Lietuvos Konstitucijos garantuojamą teisę į sąžinės laisvę. Daugelį metų diskriminuojama ir iš Seimo tribūnos viešai niekinama religinė bendrija Romuva patiria didelę dorovinę ir sunkiai apskaičiuojamą medžiaginę žalą.“
Dar viena opi, o gal net opiausia diskriminacijos forma yra diskriminacija dėl amžiaus. Mūsų visuomenėje įsigali jaunystės kultas. Diskriminacija dėl amžiaus jaučiama ypač tada, kai vyresnio amžiaus žmogus nori įsidarbinti. Naujausias atvejis, kai buvo galima pastebėti diskriminacijos požymių, buvo nauja sveikatos patikros tvarka vairuotojams, kada sveikatos patikros periodiškumas buvo numatytas ne pagal žmogaus ligas ar sveikatos sutrikimus, o pagal amžių.
Paskutiniu metu labai dažnai girdima sąvoka „institucinis smurtas“ kelia daug klausimų, o įvairios interpretacijos sukelia pasipiktinimą visuomenėje. Institucinis smurtas gali pasireikšti įvairiose politinių, teisinių, ekonominių, kultūrinių, sveikatos, religijos, švietimo struktūrose. Kas svarbiausia, šios apraiškos būna ilgalaikės, nusistovėjusios, todėl dažniausiai atrodo įprastos. Net nesusimąstoma, kad, kai santykiuose, kylančiuose iš skirtingų galių pozicijos, tai yra įvairių institucijų ir žmogaus, susidūrusio su konkrečia institucija, nebelieka žmogiškumo, kai problemos sprendžiamos tik techniškai, be jokios empatijos, kai nėra noro, o kartais ir kompetencijos įsigilinti į konkrečią situaciją kiek įmanoma giliau, o konkreti problema sprendžiama pagal bendrai sukurtus, nusistovėjusius standartus, dėl to gimsta „institucinis smurtas“. Susidūrus su institucinio smurto faktu, būna sunku įvardinti kaltuosius, o juos ir įvardinus, išsireikalauti žalos atlyginimą dažnu atveju tampa neįmanoma. Viena jautriausių šia prasme yra vaiko teisių apsauga.
Todėl Vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai prieš priimdami sprendimą atskirti vaikus nuo tėvų ar vis dėlto suteikti pagalbą šeimai, kad vaikas galėtų likti šeimoje, pirmiausia turėtų remtis jau suformuota EŽTT praktika dėl visapusiškos šeimos situacijos ir poreikių vertinimo. Siekiant geriausių vaiko interesų, reikia nusistatyti pagrindus, kas kiekvienu konkrečiu atveju geriausiai galėtų juos užtikrinti: ar vaiko atskyrimas nuo tėvų, ar vis dėlto pagalba šeimai, kad vaikai galėtų likti šeimoje. Pagrindinė valstybės institucijų paskirtis yra suteikti šeimoms pagalbą. Deja, vis dar pasitaiko atvejų, kai iš šeimos vaikai paimami be rimto pagrindo. Melagingi pranešimai, įvairūs kiti atvejai. Taip traumuojami ne tik tėvai, bet ir vaikai. Yra daugybė atvejų, kuomet vaikai iš šeimos buvo paimti, kai tokiais atvejais teisinis reglamentavimas, nesuteikia vaikams pakankamos apsaugos bei garantijų, kad siekiant apsaugoti vaikus, pasitelkiant įstatyme numatytas priemones, nebus jiems padaroma daugiau žalos, nei naudos. Todėl, dažnai vaikams padaryta žala viršija gaunamą naudą, nes atskyrimas nuo tėvų, vaikams sukelia skausmingus ir nepamatuojamus išgyvenimus bei ilgalaikio poveikio žalą. Taip yra pažeidžiama ir EŽTT suformuota praktika, kad „vaiko atskyrimas nuo savo šeimos yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti naudojama tik kaip paskutinė išeitis, siekiant apsaugoti vaiką, kai jis susiduria su tiesioginiu realiu pavojumi.“
Parengė Vytautas Kaziela
