Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Vienuoliktajame almanache – 28 stotys

Birutė NENĖNIENĖ

Rugpjūčio pabaigoje pasirodė jau 11-asis Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių ir kuriančių lietuvių poetų kūrybos almanachas „Atokios stotys“ (sudarė Vytautas Kaziela, išleido „Kamonada“). Rinkinyje publikuojami 28-ių skaitytojams ir jau neblogai žinomų nuolatinių autorių, ir naujų kūrėjų pastarojo meto eilėraščiai, atspindintys ne tik poetų gyvenamąją aplinką, vidines patirtis, bet ir turintys aliuzijų į stipriai viešąjį visos žmonijos gyvenimą pakoregavusią pandemiją, privertusią daugybę žmonių iš didmiesčių keltis į atokesnes vietoves, tad atokių stočių ir stotelių, kaip ir atokumo apskritai, pastaruoju metu mūsų aplinkoje tikrai daug.

Viršelis – niūrokas, bet viltingas
Ne tik poetai, bet ir dalis jų kūrybos vertintojų ir mėgėjų, priverstų rinktis viešumą ar atokumą, net ir gyvendami ne kažkur periferijoje, o mieste ar sostinėje, mieliau rinktųsi pastarąjį, tad ir almanacho skaitytojams nevertėtų diferencijuoti autorių į… miestiečius ir kaimiečius. Nuo pat pirmojo „Atokių stočių“ pasirodymo jo sumanytojas V. Kaziela atokumą siejo su dvasine kūrėjų būsena. Ji, beje, nesvetima ir paprastiems mirtingiesiems, kurie net mieste renkasi nuošalesnes gatves su mažiau veidų, bet garantuotai su daugiau širdžiai ir akiai mielų vaizdų. Juk leidusis į tokią atokią kelionę tarp bendrakeleivių ar pakeleivių bus daugiau medžių, o ne žmonių, ir nesibaimindamas žvelgsi į juos, nesuprasi – pro lietaus ar ašarų šydą… Toks ir vienuoliktųjų „Atokių stočių“ viršelis (panaudota Aidos Vytienės nuotrauka) – lietaus merkiamas išplaukęs peizažas, tikrai suprantamas ir savas atokesniesiems.

Autoriai – lyg sluoksniuotas pyragas
Natūralu, kad net skaitydamas vieno autoriaus eilėraščių knygą randi ir sau artimų, labai patinkančių, ir ne tokių patrauklių kūrinių, tad ką jau kalbėti apie kolektyvinį – suneštinį 28 skirtingų autorių produktą?.. Yra jame ir aukšto pilotažo elementų, ir šiek tiek balasto – tiesiog pusiausvyrai išlaikyti. Nepamirškime, kad kiekvieno skonis yra labai subjektyvus. Vienus patraukia mintis, metaforos, aliuzijos į seniai žinomas iškalbingas detales, meno istorijos faktus ar mokslo, žinių pasaulį, kiti, mintyse susieiliavę dvieilį ar pirmą posmą, atkakliai ieško tolesnių sąskambių ir taip vinguriuoja iki baigiamojo eilėraščio taško, net jei tas taškas – tik simbolinis. (Kažkam tai gražu, nors iš esmės gražių eilėraščių, kaip ir gražaus meno, būti net negali.)
Trumpiau – vieni lipdo, kiti laužo: frazę, eilutę, net posmą, dažnai visiškai ignoruodami skyrybos ženklus, bet kurdami savitus prasminius derinius. Vieni – lakoniški ir itin poetiški, kiti – proziškai atlapaširdžiai, tačiau savo pasakojimu gebantys sukurti tikrą poetinę erdvę, o kai kurie – net visą pasaulį. Ką čia slėpti: dažniausiai – nostalgiškos praeities.
Tokie man pasirodė Benediktas Januškevičius („Mokykliniai eilėraščiai“ „Mitingas“), Viktoras Rudžianskas (eilėraščiai be pavadinimų, tačiau skaitytojai jų tikrai nepraleis), iš dalies – Dovilė Zelčiūtė. Pastaroji – tikras teatro vaikas, šių jos įspūdžių ir patirčių neabejotinai pakaktų, derinant visa tai su dabarties detalėmis, tačiau į pirmąjį planą poetės kūrybiniame lauke natūraliai išeina kitos – labai gyvenimiškos ir skaudžios patirtys: artimųjų (tėvų ir vyro – rašytojo Jurgio Gimberio) ligos, jų gydymo, kančių ir slaugos detalės, keliagubai skaudesnės pačiai slaugytojai, kuri savo gyvenimą po šių išgyvenimų priima kaip savotišką išsipildymą – norėjo palengvinti jų kančias, gavo ir turi nešti savo kryžių.
Kristaus kančia
pagaliau išleido šaknis
užaugs mano medis
apsipylęs kraujo žiedais
kaip vaistinėj kur prie pašto
žinau kuo laistysiu ir kuo tręšiu
durs vos palietus skaudės
bet tai bus mano medis
andai augino mama
ligi dangaus norėjau
šitos Kančios
man pavyko

Su niekuo nesupainiojamas tikras aukštaitiškas grynuolis Regina Katinaitė-Lumpickienė, beveik tobulai savo tarmiškojoje kūryboje derinanti turinį ir formą. Išgryninta mintis ir maksimalus lakoniškumas garantuoja ir kūrybos gylį, ir aukštį. Ir be jokio melo, nes per save poetė leidžia ir liudija tikras amžinąsias vertybes.

takas terp čia ir tinoj
kaip ašmenys

žinojai kad raiks juo nuveit
bet tikėjais – ne basom

Vytautas Kaziela vis dažniau gręžiasi į praeitį. Šviesios ankstesnio gyvenimo akimirkos, įterpiant kelis dabartinio gyvenimo štrichus, ne tik liudija poeto susitelkimą į gilius apmąstymus, bet ir skaitytoją skatina dažniau ir atidžiau žvelgti į save, į bėgantį laiką, vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.

šieno kupetoje
pametei savo adatą
puiki savo jaunystėje
savo metuose

ieškojom tada abu
ir negalėjom surasti
lapelį po lapelio
stiebelį po stiebelio
perrinkom

mūsų pirštai
randuoti

mūsų širdys
sudilę ir kiauros

siūlą reikėjo
įverti
prisiūti reikėjo
gyvenimą

Alis Balbierius šiųmečiame rinkinyje skaitytojui suteikia ir kelionių bei tolimų šalių egzotikos, ir gilaus gamtos bei žmogaus pasaulio pažinimo akimirkų.

Plaka širdis kaip naktinis drugys
tarp klosčių tamsos.
Ją gyvenimas gena, jinai nesugis
nuo pirštų rasos.

Plaka širdis, jos plakimas nubunda daiktuos.
Iš sidabro – žali

ir tokie artimi dunkso alksniai languos…
Iki ryto žiūrėti gali.

Pelnyti ypatingą Aukštaitijos skaitytojų dėmesį ir meilę poetui Justui Jasėnui padėjo ne tik subtili ir jautri lyrika, bet ir ypatingas jo statusas – daugelis jį žino ir kaip parapijiečiams, kad ir kur jis tarnautų, atsidavusį dvasininką.

Viltį turiu
Dar gyvensiu

Sau taip pasakiau
Iš Zarasų per visą Lietuvą

Plauksiu
Gal ir neužgauti išmoksiu
Šiaip taip

Kartuolės iki Malkų
Įlankos lydi
Nebereikia švyturio
Jis ne ten

Saviau nebebus
Į čia reikės gręžtis
Akies vyzdyje
Ežerai sustoję kalbasi
Verkdamas pamačiau

Ryškus jaunimo
balsas

Apžvelgus nuolatiniams „Atokių stočių“ skaitytojams jau žinomų poetų šiųmetes publikacijas, nuodėmė būtų apeiti jaunuosius kūrėjus, kurių kūryba dėl skirtingos gyvenimiškosios patirties (studijos ar darbas užsienio šalyse, kelionės, naujųjų technologijų išmanymas ir kt.) kartais diametraliai skiriasi ne tik tematikos šviežumu, originalumu, kartais – intelektualumu ar… buitiškumu, bet ir formų įvairove, minčių šuoliais, ryškiais kontrastais.
Ieva Rudžianskaitė – savotiškas šiųmečio almanacho ledlaužis – jau pirmuoju ilgu, tarsi vienu atsikvėpimu parašytu eilėraščiu „nepažįstu“ bando susiprasti, kas yra ji pati, iš kur atėjo, kokios jos šaknys, tačiau „Nuščiuvusiųjų ir Nepasiilgtųjų / dviem keturženkliais suskaičiuotų“ to jau nepaklausi. „… o jei ateitų jei kas nors ko nors paklaustų / atsakyčiau: „nepažįstu.“
Tomas Vyšniauskas, susikoncentravęs į aplinkinio pasaulio pokyčius, aplinką fiksuoja kosminiais metafiziniais niuansais: „… kodėl klausiu / tavo pasaulis išsigimusiais / sparnais išsirito. kad kiaurai ledą / pragiedotų / atsako.“ Visiška priešingybė – Mūza Olimpija Svetickaitė: ekspresyvi, išraiškinga, moteriška, ryški it tatuiruotė, prie kurios kartais vis dar norėtųsi „pridėti mamos kompresą“. Rima Juškūnė, piešdama motinos portretą, su menkiausiomis detalėmis aprašo jos verdamą aviečių uogienę, tačiau pabaigoje liūdnai prisipažįsta: „aš nesu mano mama: renku avietes į burną.“
Aivaras Veiknys išsiskiria daugiaplaniškumu. Jis tiesiog visoks – gilus, įdomus…
Šiųmetė „Atokių stočių“ laureatė Diana Paklonskaitė (nebūtų dailininkė!) – spalvinga ir vizuali, lyriška ir ekspresyvi.

šį penktadienį
ėjau pirkti lubino
kad kiekvieną trumpėjančios
vasaros dieną
iš jo taurės
po rasos lašelį išgerčiau

atsimenu, dar anuomet
močiutė vis bardavo
mus nepiktai:
pirmiausia pusryčiai
o tik paskui kava
mergaitės

Šiame eilėraštyje autorė močiutės lūpomis nusako savo prioritetus: svarbiausia, kas įgimta (gamtos pasaulis, žmogaus ryšys su juo), vėliau – ir kitos patirtys (miestai su prospektais ir troleibusais ar tik apytuščiais autobusais…). Vienu atsikvėpimu su augančia įtampa perskaitęs kapotus Eriko Druskino eilėraščius tarsi jauti su nerimu ar skausmu plakančią autoriaus – vienišo Don Kichoto – širdį.

šitas
kelias
veda
į
miestą

šitas
kelias
veda
į
girią
į
dangų

į
širdį

tik
ne
į
tavo
namus

ir

pinasi

ir
tiesiasi

su
kitais

ne
visiems
keliams

lemta
turėti
namus

Rasa Milerytė – dar viena savo kūrybą almanache pristatanti jaunoji poetė uteniškė. Tik penki eilėraščiai, bet jų amplitudė įvairi: nuo improvizacijos lietuvių pasakų motyvais iki ligoninės palatos „lengvame“ (kabutės – šių eilučių autorės) skyriuje. „Į lengvą skyrių, – / sako gydytoja, – / bet nepaveskit. // Suprask – nenusižudykit. // O kaip galėčiau, – / noriu paklausti, / jei vienintelis ginklas čia – / mano minčių geležtės?“ Pabaigai kaip vyšnaitė ant torto – Mantas Balakauskas su septyniais labai įvairiais eilėraščiais, turinčiais pavadinimus (o tai jau rimta, kai trieilis ar ketureilis nusipelno autoriaus dėmesio!). Yra ir pašmaikštavimo, ir valiūkiškumo, bet tik ne atsisveikinant.

nepasiekiama

negaliu paskambinti
motinai per jos devynioliktą
gimtadienį

mirtis apsivilko naują drabužį

niekas jos nepažino vaikštančios
po namus – –

Dalis stočių rūke
Skaitant almanachą vien iš įdomumo ar iš meilės poezijai galima tiesiog rinktis patinkamus kūrinius ir tik tada žiūrėti autorystės, jei kūrėjas nėra toks išskirtinis kaip tarmiškoji R. Katinaitė-Lumpickienė. Tačiau skaitant viską iš eilės pasitaiko, kad tik po kurio laiko susipranti skaitąs jau nebe vieno, o visai kito kūrėjo eiles, nes, nors poetų pavardės yra šalia kiekvieno eilėraščio, vertikaliai užrašytos jos neatlieka savo informacinės funkcijos. Gal almanachas tik išloštų parodydamas daugiau dėmesio autoriams?.. Parašius bent kelis sakinius apie juos, skaitytojui nebetektų blaškyti dėmesio gūglinant internete.