Kraštiečiui rašytojui Romaldui Zabulioniui 70 metų!
Sunku patikėti – man jau septyniasdešimt, nors vėjas dar retkarčiais galvoje suūžia… Gimiau,
augau ir mokyklos mokslus ragavau Vyžuonų miestelyje. Pirmą algą namo parsinešiau iš
Utenos. Vaikystė, jaunystė ir pirmos gyvenimo patirtys (linksmos ir nelabai) mane
aplankė čia – Vyžuonose. Brandžiausi metai – Kaune. Dabar Prienų rajono pakraštyje,
sodyboje, kartu su šeima, bandome kurti sau patinkančią aplinką (kiekvienas kaip
suprantam). Neretai jausdavausi truputį išdavikas, kad teko palikti gimtinę, bet šitais
laikais šimtas kilometrų ne atstumas…
Jokių literatūros mokslų nesu uostęs. Tik perskaičiau, o gal, tiksliau pasakius, prarijau
nemažą krūvą knygų. Pabandyti rašyti kirbėjo nuo jaunystės, o pradėjau, kai jau
artėjo šešiasdešimtieji likimo dovanoti metai ir nuo manęs pasitraukė baimė: „Ką
žmonės pasakys.“ Taigi – nepabandęs nežinosi… Pabandžiau ir supratau, kad pati
brangiausia kūryba man – tai, ką aš pats parašiau… Atsivėrė begalinė erdvė stebėti ir džiaugtis.
Tapo smagiau, tankiau suvirpa šypsena, gyventi iš tiesų gera.
Romaldas Zabulionis
Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintieji Viešpaties metai. Tarp mėlyno šilo ir skaidrios aukštaičių upės Šventosios plyti pašvinčių lankos. Karšta rugpjūčio saulė. Iki pavakario, kada ilgės šešėliai ir nusimuš alpi kaitra daug laiko. Dar tik ką nudžiūvo rasos lašeliais įvairiomis spalvų varsomis spindėjusi žolė. Atsibudę pradėjo striksėti žiogai. Karvių banda šiurkščiais liežuviais skubino šienauti minkštą atolą, tirštai pažėlusį palei paupio alksnyną. Aleksas atsidūsta ir tankiai pažvairuodamas į bandą krikštatėvio dovanoton skardinėn dėžutėn nuo saldaininių ledinukų deda sugautus stambesnius paupio lankų ilgakojus muzikantus.
Reikia pažymėti, kad Alekso krikštatėvis yra pats Vyžuonų parapijos klebonas Aleksandras Mileika. Tik gražaus vyriško sudėjimo, tamsių garbanotų plaukų, turtingiausias plačių apylinkių žmogus, krikštatėviu tapo be didelio noro ir ūpo. Nes tik kelių dienų kūdikėlį, beatiduodantį dvasią aukštybėms, iš sielvarto klūpdama, bet niekada ryžto neprarandanti motina atnešė į bažnyčią ir maldavo kunigą kuo greičiau pakrikštyti mažąjį vaikelį. Kadangi nebuvo kada ieškoti kūmų, o visi požymiai rodė, kad vaikelis prie amžinybės sleksčio, tai pats klebonas tapo krikštatėviu ir beskubėdamas jam suteikė savo – Aleksandro – vardą (nors vėliau namiškiai ir draugai vaiką visada šaukė Aleksu). Krikšto mama tapo bažnyčioje poterius šnabždenusi davatka Staselė, kurią Dievo tarnas pagriebęs už pakarpos be ceramonijų pasistatė šalia savęs. Betgi po krikšto mažojo vaikelio likimas pagailėjo ir nebesiskubino išbraukti iš šio pasaulio. Kada Aleksandrui – Aleksui – suėjo dvylika metų, neturtingai besilaikiusios šeimos motina priminė klebonui, kad nors ir keistoku būdu jis tapo jos vaiko krikštatėviu, betgi vis tiek gal kokio nors darbelio Aleksiukui surastų. Kunigas ilgai nemąstęs pavedė krikšto sūnui ganyti klebonijos ūkio karvių bandą. Tiktai prisimindamas netyčinę skubos apgaulę per krikštą, vadino piemenį Kipšu… Suprunkštė ilgakojis bėras arklys, o iš be garso per minkštą lanką pririedėjusios lineikos iššoko parapijos galva.
– Na, Kipše, ar jau žiogų prigaudei? Nes upėje šapalai manęs nekantriai laukia, – be jokių labas ar kitų ceramonijų prabilo gerai nusiteikęs Kunigas Klebonas.
– Prigaudžiau ir jūsų laukiau – nedrąsiai sumurmėjo piemuo bei padavė dėžutę. Abu iškinkę Bėrį ir supančioję paliko ganytis šalia lineikos. Mileika, pasiėmęs atsivežtą meškerę, nužingsniavo prie šalia tekančios upės, kuri dideliu vingiu supo paupio lanką. Na, o Aleksas nuskubėjo prie karvių, nes pravadyrius dvyloji atsistojusi bandos priekyje aukštai kėlė galvą, išpūtusi šnerves uodė silpną vėją ir tik iš piemeniui suprantamų ženklų ruošėsi į kitoje alksnyno pusėje sodriu raudoniu apsiklojusį sėklinių dobilų lauką.Atėjus girdymo laikui, atginė bandą prie upės, kur subridusios į brastą žalosios iki soties prisiplempė skaidraus, vėsaus šaltiniuotos upės vandens. Mojuodami uodegomis bei plakdami per šonus, atsigėrę galvijai brido iš vandens, dar kažkiek parupšnoję sugulė pamiškės pavėsyje ir atrajodami pradėjo gromuluoti prisipeštą atolą. Nešinas pintinėle atėjęs klebonas parodė porą sugautų nemažų šapalų. Ištiesęs meškerę piemeniui, pasiūlė pabandyti sugauti žuvelę – trumpą laiką besiilsinčią bandą pasaugosiąs jis. Aleksas, ilgai nelaukdamas, greit nubėgo prie ką tik karves girdžiusios brastos, kelis žingsnelius įbrido vandenin, prisišliejo prie stambaus link upės vagos pasvirusio juodalksnio ir ant kabliuko užsodinęs stambesnį žiogą pametėjo į pakrantės srovę. Ilgai laukti nereikėjo, šapalas užkibo po keliolikos sekundžių. Neseniai čia braidžiusi banda iš upės dugno pakėlė aibes drumzlių, o kartu su jom pradėjo plaukti mažieji upės dugno gyviai bei uodegomis nuo karvių strėnų numušti mašalai,musės ir sparvos. Viso šio gėrio ragauti suplaukė artimesnių brastų, sietuvėlių ir pakelmių gyventojai šapalai, kuojos, strepečiai, kilbukai, aukšlės. Vikriausi bei godžiausi taigi žinoma šapalai. Per trumpą laiką sugavęs trejetą bukasnukių, išgirdo jį bešaukianti, šeimininko balsą. O čia kaip tyčia meškerės kabliukas įsipainiojo į vandens žolių kaltūną. Vaikas nelaukė, brido su visais rūbeliais į gilesnę vietą, sunkiai siekdamas dugną sučiupo žoles, išgelbėdamas meškerės kabliuką, nes žinojo, kad žydo krautuvėlėje bent jam tai tikrai nepigus daiktas. Parnešęs bei paguldęs į pintinę žuveles, jausdamasis prasikaltęs, kad sušlapo, nuleidęs akis stovėjo prieš kleboną. – Tai negi šapalas toksai stiprus, kad tokį vyrą paskandint norėjo? – pašaipiai nusistebėjo klebonas.
– Bijojau nutraukti kabliuką žolėse. Bridau atkabinti, – lemeno piemeniokas.
– Pasidžiauk kelnes. Saulutė kaitina, tai greit pradžius. Nesisarmatyk, – patarė bandos ir pievų gaspadorius. Kol kunigas apžiūrėjo gyvulius, ganyklą bei atsivedė arčiau lineikos bėrį tai kelnės, nors lipo prie kūno, bet jau buvo kažkiek pradžiūvusios. Abu pakinkė bėrį, bet šiandieną kunigas neskubėjo palikti paupio ir miško ribojamų lankų.
– Žinai, Kipšiuk, gal turi kokį kąsnį duonos ir sūrio ar lašinio skiltelę? Rytoj paliepsiu gaspadinei įdėt tavus pietus su magaryčiom. Aš šiandien valgiau tik komuniją per rytmečio mišias… Nebuvo kaip tokiam prašymui atsakyti ir piemeniokas, pravardžiuojamas Kipšu, ištiesė kunigui – klebonui gaspadinės pietums įdėtą drobės skiaute apsuktą lauknešėlį. Tas, išsivyniojęs drobelę, aukštai kilstelėjo antakius ir prasižiojo. Matai, kaip valgyt nori, netgi daugiau kaip aš, pagalvojo Aleksas. Betgi klebono veido išraiška greičiau rodė nuostabą, o ne alkį. Kietai padžiūvusi ir per vidurį papelijusi duonos kriaukšlė dantims neįkandama, o pageltęs kuilio lašinių bryzas aštriam krikštavėvio peiliukui pasiduoti nenorėjo… Paraudęs klebonas piemenio valgio gniužulėlį įsimetė į žuvų pintinę ir, šmaukštelėjęs bėriui botagu, pasilinguodamas ant lineikos lingių vėju paliko pašvinčių lankas. Kam gi jis atėmė mano pavilgą, susigraudino piemenukas ir pradėjo traukyti pradėjusią perštėtį nosį. Duoną būčiau vandenyje pasimirkęs ir suvalgęs, o lašinius mama batviniuose būtų apvirusi, graudulingai mintijo Aleksiukas. Ilgai graudintis neteko, krūptelėjęs nubėgo prie bandos, nes karvės jau skubino į miško keliuką, paskui medžių slėpininguose pavėsiuose pranykusią lineiką. Gražinęs gyvulius į lankas, pritūpė po šakotu žilvičiu ant samanoto akmens ir įsižiūrėjo, kaip skaidriame mėlyje vis aukštyn ir aukštyn be jokių mostų, tik stipriai įtempę sparnus kyla gandrai. Pakilo tiek, kad galėjai pagalvoti juos virtusius mažais kryželiais. Vėjas atnešė bažnyčios varpo dūžius. Kažkam galbūt jau amen – pagalvojo karvių ganytojas. Miško vidury čaižiai klyktelėjo kėkštas. Saulė, stabtelėjusi dangaus skliauto zenite, po truputį pradėjo riedėti žemyn. Karvės vėl pradėjo pešti žolę. Jau arčiau vėl klyktelėjo kėkštas. Kažkas ateina, pagalvojo gamtos garsus pradedantis suprasti piemuo. Ir tikrai: kol besiganydama banda apsuko ratą lankoje, pamiškėje subolavo klebono gaspadinės Marytės skarelė, beje, labai jau užtraukta ant kaktos. Nusvarintoje rankoje jinai laikė pintinę, matėsi, kad ta ne visai lengva. – Tai prisiskundei, Kipše tu neraliuotas, – kažkodėl tik pusbalsiu papriekaištavo, nužvelgdama aukštoko piemenio kaulėtus pečius, aštrias alkūnes, išsišovusius kelius, suskirdusias basas kojas. – Nesiskundžiau. Klebonas paprašė riekelės duonos.Tai va… Marija tylomis ištuštino atsineštą pintinę, viska sudėdama šalia piemens tarbelės.
– Persižegnok ir valgyk, – tarusi skalsius žodžius, paliko paupio lankas.
– Jazau, Jazau, kiek daug visko. Aleksas krūptelėjo, išgirdęs sesutės Bronės balsą. Be garso atitipenusios per minkštą žolę net kėkštas nepabarė, matyt buvo jau pripratęs prie kasdieninės jos kelionės. Sesuo ateidavo popiečio valandomis, kad Aleksas kažkiek nusnaustų poilsiui, nes jo, kad ir piemeniški darbai prasidėdavo brėkštant, o baigdavosi, kai nakties sutemos paklaimėmis atsliuogdavo. Klebono gaspadinė paliko gražų luistą geltonio sūrio, dešros rinkelę, puskepalį gardžiai bekvepiančios ir seiles į ryklę verčiant rinktis duonos, gabalą pyrago su varškės bei uogienės pagardais.Apstulbę vaikai žiūrėjo į skanų valgi prie jų kojų ir niekaip nedrįso pradėti ragauti. Tik kai pradėjo kaklą link duonos tiesti smalsi telyčia, kunigo piemuo pravarde “Kipšas” botagėliu šmaukštelėjęs gyvuliui, su sesute pradėjo džiugiai besišypsodami puotauti.Tačiau pirmiausia duonos abišalą ir pyrago gabaliuką sudėjo į lauknešėlį vargu ar to besitinkinčių namiškių lauktuvėms. Nuo to karto Aleksandras – Aleksas klebono pravardžiuojamas “Kipšu”, valgė gaspadinės įduodamus pietus beveik visada gardžiai ir niekada nepamiršdavo pavaišinti atėjusios popiečio valandai jo pavaduoti sesers ar motinos. Dar kartą klebonas jį nustebino padovanodamas kelis metrus pirktinio valo bei pora kabliukų. Piemuo pasidarė neblogą naują meškerėlę,nors ir senosios, sutvertos iš lazdyno rykštės,arklio uodegos plaukų sumazgyto valo,plūdės, pagamintos iš gandro plunksnos bei kabliuko, sulenkto iš atkaitintos nulūžusios adatos, neišmetė, o paslėpė po beržo išvarta,kad nereikėtų namo per tankiai nešiotis ir kad šeimininkė nežvairuotų… Kadangi lankose kunigas klebonas lankydavosi nekasdieną, tai po vieną ar porelę šapalų Broniutė retkarčiais parnešdavo namų šeimynai. Du tūkstančiai dvidešimt antrieji Viešpaties metai. Karšta rugpjūčio saulė. Skaidrus aukštaičių upės vanduo. Srovėje virpa aukšlių būrelis.Praplaukia vienas kitas šapaliukas.Sėdžiu nuleidęs nuo skardžio kojas ir žiūriu į neatsibostantį vandens skubėjimą. Mane aplanko ne kartą girdėtas Tėvo pasakojimas apie jo vaikystę ir piemenavimą. Šypteliu pagalvojęs, kad metų beveik šešiasdešimt atgal gal tik porą kilometrų pasroviui ir truputi į vakarus, lankose prie Vyžuonos upės kelis kartus pavaduojant miestelio močiutes ir už dieną užsidirbant pora rublių, teko ganyti man bei mano draugams. Pietūs visada būdavo skanūs, o dažnai ir ant laužo pakepintas baravykas ar žuveliokas juos paįvairindavo. Tik nostalgijos spygliukas vis baksteli krūtinėje – negali nematyti didžiulėmis plynėmis iškirsto miško.Naujieji verslininkai skuba tapti milijonieriais.Sunkiai pakrautos miškovežės, išveždamos šimtametes pušis,egles palieka apylinkes,šalį ir nei viena nestabteli prie anksčiau kasdien bepjaunant lentas žagsėjusio miestelio gaterio. Miško kirtavietės užželia aviečių, dilgėlių sąvašynais ir nežinia, ar mano vaikai bei anūkai beužgirs, kaip šiose vietose ošia raudonkamienės, melsvus spyglių vainikus iškėlusios šilo pušys. Lankas siaurina beplatėjančios paupio ir pamiškės krūmynų juostos. O ir pačioje pievoje kvapnią žolę nukariauja paparčiai, garšvos, aštrios viksvos, dilgėlės. Nebešienaujama, nes gyvulių kiek buvo, turbūt, nei trečdalio apylinkėse nebėr. Ką čia gyvuliai – žmonių miestelio gatvėse jau reta. Šiandien – gal ne visi, duok Dieve, mes irgi truputį kitokie. Ne visada paduodam ranką besuklumpančiam. Nebe visi padarom pastabą dėl žemėn numestos ir nepakeltos duonelės plutos… Pienas, sviestas, sūris, mėsa ir duona maksimose valgytojų laukia.Daug kas pasikeitė ir keičiasi toliau, tik nesikeičia amžinas upės vandens ir laiko bėgimas…
Romaldas Zabulionis. Vyžuonos
