Sergamumas storosios žarnos vėžiu Lietuvoje yra trečioje
vietoje ne tik pagal diagnozės dažnį, bet ir pagal mirčių nuo
onkologinių ligų skaičių. Ir nors išgyvenamumo rodikliai šalyje pamažu
gerėja, tačiau Europos kontekste ir toliau, deja, išlieka vieni
mažiausių.
Nacionalinio vėžio instituto
(NVI) gydytoja onkologė – chemoterapeutė Edita Baltruškevičienė pastebi,
kad tam įtakos turi ir pačios ligos pobūdis: tai tyli, tačiau klastinga
liga, o laiku nepasitikrinus pasekmės gali būti labai sunkios.
Skelbiama,
kad visame pasaulyje kasmet diagnozuojama apie 1,4 mln. storosios
žarnos vėžio atvejų, o nuo šios ligos miršta apie 600 tūkst. žmonių.
Gaila, tačiau šie rodikliai tik didėja.
Papasakokite, kaip šiame neoptimistiniame kontekste atrodo Lietuva?
NVI vėžio registro duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet
diagnozuojama apie 1 700 naujų storosios žarnos vėžio atvejų. Tai yra
trečiasis pagal dažnį ir mirčių skaičių onkologinis susirgimas
Lietuvoje. Kita vertus, reikia žinoti, kad storosios žarnos vėžys –
virškinamojo trakto piktybinis navikas – šalyje gydomas bene
sėkmingiausiai, tačiau tik tuomet, kai jis anksti diagnozuojamas.
Storosios
žarnos skausmo žmonės nejaučia, todėl šį susirgimą būtų galima vadinti
tiksinčia bomba. Į kokius sveikatos sutrikimus nereikėtų numoti ranka ir
neatidėlioti vizito pas gydytoją?
Pažengusią vėžio formą
išgydyti sunku, todėl žmonėms nuo 50 m. reikėtų atkreipti dėmesį į savo
sveikatą. Būtina suklusti, jeigu ilgiau nei 6 savaites pasireiškia
vidurių užkietėjimas, stebėti, ar nėra padidėjęs dujų išleidimas iki 6
kartų per valandą, įsitikinti, ar išmatose nėra kraujo arba gleivių.
Susirūpinimą turėtų sukelti ir tai, jei pilnumo jausmas žarnyne lieka ir
po tuštinimosi, vargina pilvo skausmai, pasireiškia staigus svorio
kritimas, mažakraujystė, bendras nuovargis, silpnumas. Liga vienodai
dažnai gali pasireikšti ir vyrams, ir moterims.
Sergant storosios
žarnos vėžiu, išgyvenamumas tiesiogiai priklauso nuo ligos stadijos
diagnozės metu. Lietuvos pacientų, susirgusių storosios žarnos vėžiu,
išgyvenamumo rodikliai vis dar tebėra vieni mažiausių Europoje. Jei
diagnozuota I stadijos liga, penkerių metų išgyvenamumo rodiklis
Lietuvoje siekia beveik 82 proc., II stadijos – 67 proc., o nustačius IV
stadiją penkerius metus teišgyvena tik 6 proc. pacientų. Tačiau I ir II
stadijų storosios žarnos vėžys Lietuvoje diagnozuojamas tik 37 proc., o
dažniausiai liga jau nustatoma vėlesnėje stadijoje.
Ko gero,
daugelį žmonių nuo vizito pas gydytoją atbaido įsitikinimas, kad jų
laukia nemalonios, skausmingos tyrimų procedūros. Tačiau diagnozavus
ankstyvos stadijos vėžį, galima išlošti kelis dešimtmečius. Kaip vyksta
storosios žarnos vėžio diagnostika? Ar reikalingas kažkoks specialus
pasirengimas?
Storosios žarnos vėžio ankstyvosios patikros
programoje nemokamai kviečiami dalyvauti žmonės, sulaukę 50–74 m.
Specialaus pasirengimo nereikia. Šios programos tikslas – diagnozuoti
ikivėžines žarnyno ligas ir ankstyvų stadijų storosios žarnos vėžį, kai
dar nepasireiškia jokie vėžio simptomai. Tyrimas remiasi slapto kraujo
testu išmatose (iFOBT). Esant neigiamam rezultatui, testas kartojamas
kas dvejus metus. Jeigu testas teigiamas, šeimos gydytojas siunčia
pacientą atlikti endoskopinio tyrimo – kolonoskopijos, kurios metu
paimamos biopsijos iš įtartinų vietų arba šalinami polipai.
Naviko
biopsinės medžiagos histologinis tyrimas leidžia patvirtinti piktybinio
naviko diagnozę, suteikia informacijos apie jį sudarančių ląstelių
piktybiškumą. Po operacijos atlikus pašalinto naviko histologinį tyrimą,
įvertinami duomenys, leidžiantys tiksliai nustatyti ligos diagnozę ir
įvertinti riziką.
Tiesa, onkologinio proceso išplitimui patikslinti atliekami
įvairūs radiologiniai tyrimai, pavyzdžiui, kompiuterinė tomografija
(KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT), ultragarsinis tyrimas,
pozitronų emisijos tomografija (PET).
Apie chemoterapiją
sklando nemažai mitų, esą tai ypač skausminga procedūra, po kurios
slenka plaukai, iškrenta dantys, lūžta kaulai. Galbūt medicinai pavyko
pasistūmėti į priekį?
Pastaruosius kelis dešimtmečius
storosios žarnos vėžio gydymo metodai tikrai labai patobulėjo. Derinama
operacija, chemoterapija, biologinė terapija, tam tikrais atvejais –
radioterapija, kiti regioniniai gydymo metodai. Šiuo metu didžiausias
dėmesys skiriamas kompleksiniam gydymui.
Skiriant sisteminį gydymą
dedamos visos pastangos, kad pasireiškę nepageidaujami reiškiniai kuo
mažiau paveiktų pacientų gyvenimo kokybę – skiriami efektyvūs vaistai
nuo pykinimo, viduriavimo, gerinamas apetitas, naudojamos galvos šaldymo
metodikos, kad neslinktų plaukai. Siekiama, kad chemoterapija kuo
mažiau atitrauktų pacientą nuo kasdienės veiklos, namų ir artimųjų,
todėl vis dažniau vartojami vaistai tablečių pavidalu arba vaistai
lašinami dienos stacionare.
Tik labai ankstyvos storosios žarnos
vėžio stadijos gydomos operacija. Na, o II ir III stadijos atveju po
radikalios operacijos skiriama adjuvantinė chemoterapija. Jos tikslas –
sunaikinti dar galėjusias likti vėžio ląsteles, kad liga neatsinaujintų.
Paveldimumas,
netinkamas maistas ar gyvenimo būdas – kokie yra pagrindiniai storosios
žarnos vėžio išsivystymo veiksniai? Kaip individualiomis pastangomis
galima sumažinti storosios žarnos vėžio riziką?
Žinoma tai,
kad dažniau šia liga serga išsivysčiusių Vakarų valstybių aukštesnio
socialinio sluoksnio žmonės. Tikslios storosios žarnos vėžio išsivystymo
priežastys dar nėra ištirtos, bet keletas mokslinių tyrimų įrodė, kad
ligai įtakos turi vadinamasis vakarietiškas gyvenimo būdas. Mažas
fizinis aktyvumas, riebaus ir kaloringo maisto vartojimas, perdirbtų
mėsos gaminių vartojimas, nutukimas, rūkymas lemia didesnį sergamumą
storosios žarnos vėžiu. Šie veiksniai lemia obstipacijas – storosios
žarnos motorikos sutrikimus, taip ir susidaro sąlygos pokyčiams žarnyne
vystytis. Be to, susirgti storosios žarnos vėžiu labiau rizikuoja
vyresni nei 50 m. amžiaus žmonėms, taip pat sergantys šeimine daugybinės
polipozės anamneze, opiniu kolitu, kolorektaliniu vėžiu.
Viena
pagrindinių priemonių, galinčių padėti išvengti storosios žarnos vėžio, –
sveika gyvensena, apimanti fizinį aktyvumą bei sveiką mitybą. Tyrimai
įrodė, kad kasdieninė fizinė veikla yra naudinga žarnyno peristaltikai
ir sumažina storosios žarnos vėžio tikimybę. Didžiąją maisto raciono
dalį turėtų sudaryti ląsteliena, vanduo, maisto produktai, kuriuose yra
mažiau sočiųjų riebalų, cukraus, druskos. Žarnynui ypač palankiais
produktais laikomos įvairios daržovės, vaisiai, uogos, ciberžolė, linų
sėmenys, rauginto pieno produktai.
