Mūsų gyvenimo spalvos

Rašykite man laiškus

Vytautas Kazela

Nesinorėtų šiuo laiku rašyti apie skaudulius. Žadėjau, kad nieko nekritikuosiu, nereikšiu savo nuomonės ir šito pažado nesilaikysiu tiktai tada, kai reikės apginti savo garbę ir orumą. Šis atvejis kaip tik toks. Todėl kalbėsiu šį kartą apie skundus, kuriuos, nors ir gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, iš įpročio rašo nuskriausta „tarybinė liaudis“. Tiesa, ta liaudis dabar save vadina kitaip, bet kad ir kaip bevadintum skundiką, jis vis tiek viso labo yra tik skundikas. Daug mūsų geriausių žmonių keliavo į tremtį ir lagerius dėl vieno anoniminio kaimyno skundo. „Tarybinė liaudis“ prisidėjo ir prie partizanų sunaikinimo. Skundė ne tik rusams, bet ir vokiečiams. Vieni slėpė žydus, kiti, pastebėję ką nors įtartino, skųsdavo vokiečiams. O tada buvo sušaudomi ne tik žydai, bet ir juos slapstę lietuviai. Mokslininkai turėtų gerai padirbėti ir atrasti skundiko geną. Ko gero, jį atrasti netgi svarbiau, negu išsiaiškinti, iš kur kilo virusas, nes geno žala jaunai valstybei nepalyginamai didesnė.

Mokslininkai turėtų gerai padirbėti ir atrasti skundiko geną. Ko gero, jį atrasti netgi svarbiau, negu išsiaiškinti, iš kur kilo virusas, nes to geno žala jaunai valstybei nepalyginamai didesnė.

Povilas Girdenis, neseniai studijavęs skundimo kultūrą sovietmečiu, atkreipia dėmesį į anoniminių skundų pabaigas: „Skundų paskutinė pastraipa dažniausiai prasidėdavo žodžiais: „Aš, kaip komunistas, prašau atkreipti dėmesį“, „Mes, dori tarybiniai piliečiai, prašome imtis priemonių“, „Būdamas darbininkų klasės atstovas, prašau išsiaiškinti.“

Niekas nepasitvirtino, nors atitinkamos institucijos gaišo laiką. Gerai suprantu, kas tai daro. Bet, kas keisčiausia, tai mane įkvepia ir skatina dirbti dar geriau. Teikti žmonėms objektyvią informaciją.

Kada pradėjau dirbti „Utenyje“, vienas man iki pašaknų pažįstamas žmogus paskambino ir pagrasino: „Dabar mes apie tave rašysime!“ Ir savo pažadą tesėjo. Tiesa, tai daroma svetimomis pavardėmis arba anonimiškai. Kam tik nebuvo rašyta ar skambinta – žurnalistų etikos komisijai, ministerijoms, kelių policijai, kad prie namų ne taip automobilį statau, kad karantino metu nesinaudoju apsaugos priemonėmis. Niekas nepasitvirtino, nors atitinkamos institucijos gaišo laiką. Gerai suprantu, kas tai daro. Bet, kas keisčiausia, tai mane įkvepia ir skatina dirbti dar geriau. Teikti žmonėms objektyvią informaciją. Dar norėčiau pacituoti P. Girdenį: „Saugumiečius pasiekė anoniminis skundas apie instituto dėstytoją, per paskaitas neva užsiėmusį „atvira antitarybine propaganda“, gyrusį „kapitalistinio pasaulio santvarką, pasiekimus“, niekinusį socializmo laimėjimus. Skundikai informavo, kad „persisunkęs religiniais prietarais“ dėstytojas skaitydavo paskaitas kelioms grupėms kartu, o ataskaitose nurodydavo, kad skaitė kiekvienoje grupėje atskirai. Skunde rašoma: „Pastebėjome, kad, kaip taisyklė, tie, kurie užsiiminėja antitarybine propaganda, tie grobia valstybinį mūsų šalies turtą, žlugdo mūsų Tėvynės galią. Mes kreipiamės į Jus pilni pykčio tokiais žmonėmis ir reikalaujame nušalinti juos iš tribūnų, iš kurių turi lietis karšti žodžiai, padedantieji stiprinti mūsų šalies galią ir auklėti žmones, atsidavusius savo Tėvynei.“ Patikrinus „tarybinio inteligento“ ir „tarybinio dėstytojo vardą“ teršusio dėstytojo veiklą, nustatyta, kad skundas visiškai nepagrįstas. Išaiškėjo, kad vadovybės ir kolegų teigiamai charakterizuotas dėstytojas niekuomet nesileisdavo į politinius svarstymus. Belieka tik spėlioti, kam jis stovėjo skersai kelio ir kas norėjo taip negarbingai su juo susidoroti.“

Linkusių „viską nedelsiant pranešti pareigūnams“, „atvirai pasikalbėti su viršininkais“ ar „padaryti galą negerovėms“ buvo visose epochose ir santvarkose.

Ypač man patiko studijos pabaiga, jos apibendrinamoji dalis (cituoju): „Linkusių „viską nedelsiant pranešti pareigūnams“, „atvirai pasikalbėti su viršininkais“ ar „padaryti galą negerovėms“ buvo visose epochose ir santvarkose. Besipiktinanti anų laikų skundikais ponia nedvejodama kreipsis į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą ir raportuos apie smurtaujančią prieš vaikus kolegę, pastarajai neatsargiai prasitarus, kad nevengia isterijos apimtai atžalai žnybtelėti į minkštą vietą. Siuntantis ant pranešimus į KGB rašiusių niekšų „eurojaunuolis“ išsijuosęs pranešinės socialinių tinklų administratoriams apie aštresniu žodžiu ar posakiu komentaruose pasireiškusius ar neaiškiais vardais pasivadinusius vartotojus. Pasišlykštėjęs rašliavas apie kolegų politinius svarstymus rezgusiais intrigantais tarnautojas nesibodės suėsti aukštesnes pareigas einančio bendradarbio ir ramiausia sąžine atsisės į jo kėdę, su šypsena veide pareikšdamas, jog „darant karjerą visos priemonės pateisinamos“. Bjaurėdamasis garažo statyboms anuomet trukdžiusią moterį šmeižusiais nevidonais, šiuolaikinis verslininkas nepagailės nei jėgų, nei lėšų ir nersis iš kailio, kad prieš naujų gyvenamųjų namų, prekybos centrų statybas ar barbarišką miško kirtimą protestuojantys žmonės būtų apkaltinti visomis įmanomomis nuodėmėmis, įskaitant bendradarbiavimą su nedraugiškų valstybių specialiosiomis tarnybomis.“

Praėjo daugiau nei 30 metų, kai turime savo valstybę, gyvename laisvai. Bet bent jau iš sovietinės sistemos atėjusios kartos galvose nelabai kas ir pasikeitė. Kas žino, kiek savo agentų Lietuvoje paliko iš čia pasitraukusi KGB?

Praėjo daugiau nei 30 metų, kai turime savo valstybę, gyvename laisvai. Bet bent jau iš sovietinės sistemos atėjusios kartos galvose nelabai kas ir pasikeitė. Kas žino, kiek savo agentų Lietuvoje paliko iš čia pasitraukusi KGB? Jaučiame jų suaktyvėjimą, ypač šiuo visai Lietuvai sunkiu laiku. Išlenda galvos, nes jų „galiojimo laikas“ jau baigiasi. Jie pamažu praranda įtaką. Mozė 40 metų vedžiojo savo tautą po dykumą. Ir tiek užteko. Manau, kad tiek turi užtekti ir Lietuvai. Pastaruoju metu pradėjau gauti anoniminių įžeidinėjančių laiškų. Norite sužinoti, koks esu blogas? Gerai. Vieną laišką pacituosiu ištisai: „Retkarčiais pavartau „Utenį“… Šį kartą perskaičiau straipsnį „Kelionė į Druskininkus ir atgal“ ir negaliu susilaikyti nepakomentavusi, nes mano brolis ir vyras, anot straipsnio autoriaus – „buduliai“. Bet komentaras ne apie juos, o apie jus, p. Vytautai. Kokią jūs teisę turite tyčiotis iš žmonių? Prieš kurį laiką jūsų laikraštis apdergė prezidento A. Brazausko žmoną, dabar sunkų ir atsakingą darbą dirbančius jūs asmeniškai „buduliais“ išvadinot? Kuo jūs save laikote? Gėdą darote ne tik sau, bet ir visiems Lietuvos poetams… Jei nebeturite apie ką rašyti – paprasčiausiai patylėkite… Ir dar – norit pamatyt tikrą „budulį“? Pažiūrėkit į veidrodį… Be pagarbos Jūratė.“ Ir į veidrodį žiūrėjau, ir straipsnį skaičiau… Šiame straipsnyje nėra nieko, kas ką nors įžeistų. Bet ir ne šitas straipsnis išprovokavo Jūratę „be pagarbos“. O prieš tai esantis. Rašykit ir toliau. Manęs tai nejaudina. Laukiu laiškų iš „traktorininkės Marytės“ ar „melžėjos Janytės“. Įdomiai mes čia Utenoje gyvename… Gal niekur taip nėra – kultūra be kultūros, spauda be pagarbos. Daugiau į jūsų laiškus neatsakinėsiu. Jei jau kalbėsiu, tai tik faktais, skaičiais ir su pavardėmis. Aš esu labai kantrus, bet ir mano kantrybės taurė gali būti perpildyta.

Rašykit ir toliau. Manęs tai nejaudina. Laukiu laiškų iš „traktorininkės Marytės“ ar „melžėjos Janytės“.

Anksčiau tikėjau, kad mes visi pasikeisime po bendrai išgyventos nelaimės. Gaila, tačiau matau, kad nelabai. Skaitau informacinius pranešimus apie COVID-19 ir skaitytojų komentarus: „Nenešiojau kaukės ir nenešiosiu! Tegu seniai jas dėvi!“ arba „Nebebūkime avinų banda. Mes gi lietuviai, mums už vis brangiau laisvė. Nusiimkim tas antsnukes ir gyvenam aukštai pakelta galvą. Užtenka klausyti tų nesamonių. Prieš, kaukes, prieš laisves sukaustyma!“ (Kalba netaisyta.)

Kiek čia toli iki šūkių: „Valdžią – į miltus! Žydus – į muilą! Tokius žurnalistus kaip Kazela – lapėms sušert!“

Įsivaizduoju – šių komentarų autorius parašė ir išėjo dezinfekcinio skysčio gert… Kiek čia toli iki šūkių: „Valdžią – į miltus! Žydus – į muilą! Tokius žurnalistus kaip Kazela – lapėms sušert!“ Myliu šitą miestą, myliu šitą šalį. Ir bus sunku priversti mane jos nekęsti. Dauguma jaunų žmonių auga dorais žmonėmis, dauguma vyresniosios kartos – šviesūs ir nuoširdūs žmonės. Bet kaip ir tarp gėlių prasimuša piktžolės, taip ir tarp žmonių. Tikiu ateitimi, pasitikiu žmonėmis. Dėl jų ir dirbu. Pavasaris – piktžolių vešėjimo ir ravėjimo metas.