Mūsų gyvenimo spalvos

Pakeliui į pragarą

Kažkas yra pasakęs, kad šis laikotarpis – liūdniausias ir neviltingiausias nuo karo Ukrainoje pradžios. Sunku ginčytis – taip ir yra. Karas vis labiau įsisiūbuoja ir persikelia į Europą. Turiu omenyje informacinį karą ir Rusijos propagandą. Rusija jau seniai kišasi į rinkimus tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose. O šie metai yra rinkimų metai. Šiuo metu vyksta prezidento rinkimai Suomijoje. Pirmadienį jau turi būti aišku, kas pateks į antrąjį prezidento rinkimų turą. Čia pavojaus lyg ir nėra, nes visi kandidatai į prezidentus pabrėžia Suomijos savarankiškumą ir jos, kaip NATO narės, vaidmenį. Vokietija atskleidė didelę „prorusišką dezinformacijos kampaniją“ panaudojant tūkstančius netikrų paskyrų socialiniame tinkle X, skirtą pasėti pyktį dėl Berlyno paramos Ukrainai. Kampanija buvo vykdoma per paskyras susietas su melagingų naujienų svetainėmis, sukurtomis taip, kad būtų panašios į tikrų žiniasklaidos priemonių svetaines.

Panašūs dalykai vyksta ir Lietuvoje. Kaip savo facebook paskyroje rašo rašytojas Donatas Petrošius, „suaktyvėjusios botų dezinformacijos atakos prieš paramos rinkėjus tik įrodo, kad mūsų parama – per visus fondus – nuveikia didelius darbus“. Rusijai pasisekė – kol kas Ukrainos nepasiekia parama iš JAV ir panašu, kad dar negreit pasieks. Paramos paketas Ukrainai rimtai užstrigo Atstovų Rūmuose. Europos Sąjungos paramą ir toliau blokuoja Vengrija. Tik atrodo, kad kantrybė Europos Sąjungos struktūrose baigiasi, ir Vengrijai galų gale gali būti atimta teisė balsuoti. Dabar svarbiausia yra atskirų šalių ir jos piliečių (per įvairius fondus) parama Ukrainai.  Net tie keli mūsų eurai yra labai svarbūs. Man tik labai nesmagu, kai matau, kad lyg ir protingas, lyg ir gerbiamas žmogus dalinasi įvairiomis nesąmonėmis.  Maždaug taip: „Remi karą Ukrainoje, karas ateis ir į tavo namus“ arba „Remdamas Ukrainą, remi ukrainiečių žudymą“. Kituose net raginama susidoroti su paramą organizuojančiais žmonėmis. Nebematau prasmės nieko aiškinti: nei kad pralaimėjus ukrainiečiams, ateis mūsų eilė, o tie patys ukrainiečiai bus prievarta pasiusti į karą su NATO. Prisiminkime, skaudžias Rusijos okupuotos Lietuvos pamokas. Iš draugų braukiu ir tą, kuris dalinasi, ir kuriuo dalinasi. Tiesa, neramu dėl žmogaus. Gal jam kas atsitiko arba kas nors jo paskyrą užgrobė?

Rusijai nėra nesvarbių rinkimų. Ji bandys kištis į visus. Jai svarbu, kad kuo daugiau proputiniškai nusiteikusių žmonių ateitų į Europos Parlamentą, taptų atskirų šalių vadovais. Tada bus lengviau blokuoti ne  tik paramą, bet ir bet kokius sutarimus. Putinas supranta, kad negalima Europai duoti laiko pasiruošti.

Pagalvokime, kas eis ginti Lietuvos? Gražūs ponai iš ekranų tikrai to nedarys. Jie turi namus Ispanijoje, Maltoje, Kipre, Kanarų salose ir kitur. Spruks jie iš čia net karui neprasidėjus. Lietuvoje liks pensininkai ir gal dar ūkininkai. Taip, tie patys ūkininkai, kurie protestavo Vilniuje ir kurie yra tiek dešinieji, tiek kairieji. Nepalaikiau jų streiko vien todėl, kad bet kokie neramumai dabar nereikalingi Lietuvai, ir mūsų priešai jais tik pasinaudos. Ūkininkai liks Lietuvoje, nes visas jų turtas yra čia. Nedaug lietuvių eina kovoti už laisvę, kiti kovoja už žemę ir kitą nekilnojamą turtą. Ir tai nėra blogai. Lietuvos verslo konfederacija dar pirmą Rusijos karinės invazijos į Ukrainą dieną sprendimų priėmėjams pasiūlė apsvarstyti visuotinio gynybos mokesčio idėją, kurio dėka būtų galima operatyviai padidinti gynybos finansavimą, nesumažinant kitoms reikmėms numatytų šalies biudžeto eilučių. Jų turtas yra Lietuvoje, gamybos į kitas šalis neperkelsi. Tai pavadinčiau racionaliu patriotizmu. Visuotinis gynybos mokestis būtų viena iš išeičių, bet jis jau pavėluotas mažiausiai dviem metais. Ir jo turbūt neužteks. Karui ruoštis turi ne tik Baltijos valstybės, bet ir Europos Sąjunga, kuri savo biudžete turi numatyti tam tikras lėšas. Blogiausia, kad visi žino, ko siekia Rusija – atkurti imperiją prisijungiant buvusias sovietines respublikas. To nebijo pasakyti viešai. Ir tai gali veikti kaip raminamieji vaistai senųjų Europos valstybių vadovus: atiduosim Baltijos šalis, ir Rusija mūsų nepuls. Kažin? Kaip sakoma, apetitas ateina bevalgant… Tiek pati Rusija, tiek jos vadovai yra neprognozuojami. Nebuvo taip, kad Rusija prieš porą metų sugalvojo pradėti karą. Ji tam ruošėsi ne vienerius metus, ir niekas to nematė. Europą apraizgė Rusijos šnipų tinklas, buvo sukurta propagandos struktūra. Ir dabar ji veikia kvailindama žmones, bukindama saugumo jausmą.

Deja, sprendimus priimame ne mes. Mums tik nereikėtų užkibti ant propagandos jauko ir nepradėti abejoti. Turime remti Ukrainą šiame kare. Kiek kas galime. Taip galima nuveikti didelius darbus. Ir sumažinti grėsmę mums patiems. O sprendimai bent jau Europoje tikrai bus. Europa bunda ir vis daugiau Europos šalių lyderių supranta, kad apsiginti nuo Rusijos atakų galime tiktai būdami kartu.