Seniai berašiau apie Rusijos karą Ukrainoje. Apšaudomi Ukrainos miestai, žūstantys civiliai gyventojai buvo tapę niūria kasdienybe. Donecko srities Kostiantynivkos mieste gelbėtojai baigė tikrinti prekybos centro, į kurį pataikė Rusijos raketa, griuvėsius. Smūgio aukomis tapo 14 žmonių, o dar 44 buvo sužeisti. Tarp žuvusiųjų yra ir vaikų. Identifikuotos dvi žuvusios devynių ir vienuolikos metų mergaitės. Tarp neatpažintų aukų – dar vienas vaikas. Nieko gero ir paguodžiančio. Rusija palikdama kalnus negyvų savo kareivių, nors ir lėtai, veržėsi gilyn į Ukrainos teritoriją.
Ir staiga Ukraina priima genialų sprendimą – veržtis į Rusijos teritoriją. Šis sprendimas, aišku, bus vertinamas dvejopai. Žiūrintys tik po savo nosimi sakys, kad tai didžiausia V. Zelenskio klaida, bereikalingos aukos. O man viskas atrodo kitaip. Tai – genialus sprendimas, ir aš labai abejoju, ar ši operacija buvo paruošta be NATO karo strategų pagalbos. Jeigu aš neapsirinku – tai didelis lūžis šiame kare.
Kodėl ir tam to reikėjo? Pirmiausia ir turbūt svarbiausia bandyti „ištampyti“ Rusijos pajėgas ir neleisti joms koncentruotis viename fronto ruože. Kodėl Ukrainos kariuomenė kirto Rusijos sieną ir nuėjo gilyn kaip peilis per sviestą? Kaip pripažįsta pati Rusija, Ukrainos armija atsidūrė 30–40 kilometrų nuo Rusijos–Ukrainos sienos. Galima daryti išvadą, kad ten, kur nevyksta kariniai veiksmai, Rusijos siena, jei ir saugoma, tai labai silpnai. Po pernai nepavykusio kontrpuolimo ukrainiečių dvasia buvo kritusi, o Ukrainos partneriai buvo pradėję įtikėti, kad Ukraina nemoka ir negali parengti ir įvykdyti rimtesnės karinės operacijos. Ir še tau! Ukrainos kariuomenė (1000 ukrainiečių kareivių) kontroliuoja tūkstančius hektarų Rusijos teritorijos. Atsikovoti ją Rusijai reikės ne tik laiko, bet ir karinės technikos, ir gyvosios jėgos išteklių. Svarbiausia, kad neįvyko tai, ko tikėjosi Rusija: Ukrainos sąjungininkai (netgi atsargioji Vokietija!) pareiškė, kad Ukraina turi teisę pulti agresorės teritoriją. Po šitokių sąjungininkų pareiškimų Ukrainai turi nelikti jokių apribojimų. Dar vienas svarbus veiksnys yra tai, kad karas jau vyksta ne tik Ukrainos, bet ir Rusijos teritorijoje. Ir Rusijos gyventojai jau patys jaučia karo baisumus. Evakuojama dešimtys tūkstančių gyventojų. Iš pradžių Rusija juos buvo visai „pamiršusi“. Rusai bėgo nuo artėjančio fronto savo automobiliais. Kas bus toliau? Rusija bandydama atsikovoti prarastas teritorijas jas apšaudys raketomis, naudos kasetinę amuniciją. Žinote, kaip baisu mirti nuo savų? Turėtų kristi ir rusų pasitikėjimas savo valdovu. Rusų galvose turėtų pradėti kirbėti abejonė: ar iš tikrųjų Putinas toks talentingas ir neklystantis karo strategas? Norėdamas, kad Ukraina netaptų NATO nare, jis pats pastūmėjo Suomiją ir Švediją į aljanso glėbį. O kai abejonės kirminas ims kirbėti pačioje Rusijoje, bus mažiau norinčių kariauti. Visų pirma šį norą praras Kaukazo tautos. Jau dabar yra šimtai dezertyrų. Rusija įsitvirtino Zaporižios atominėje elektrinėje, kurioje visai neseniai kilo gaisras, o štai ukrainiečiai priartėjo prie Rusijos Kursko atominės elektrinės.
Ir svarbiausia – pasaulis pamatė, kokia pažeidžiama yra Rusija. Skaitlinga ir gerai ginkluota armija atstumą nuo Ukrainos sienos iki Maskvos įveiktų per vieną parą! Jei Ukraina turėtų pakankamai gyvosios jėgos ir ginkluotės, dabar ji nesunkiai galėtų atsiimti Krymą.
Labai vertingas patarimas Rusijai atskriejo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo tarybos strateginės komunikacijos koordinatorius Johnas Kirby patarė Rusijai, jei labai rūpi įvykiai Kurske, trauktis iš Ukrainos ir nutraukti karą. Tada nebus problemų nei Kurske, nei kituose regionuose. Tai, kas vyksta Kurske, labai tiksliai įvardija Ukrainos prezidentas V. Zelenskis: „Rusija atnešė karą kitiems, dabar jis (karas) grįžta namo.“ Ir tai tiesa. Per aštuoniasdešimt metų jokia pasaulio armija nebuvo įkėlusi kojos į Rusijos teritoriją. Pati Rusija buvo visur: Kaukaze, Afganistane, Sirijoje. Galima būtų vardinti ir toliau. Iš atminties atplaukia rusiškos dainos eilutė, skirta rusų kareiviui: bieri šiniel, pašli damoj…
Vytautas Kaziela
