Vytautas Kazela
Nebūsiu populiarus ir nesmerksiu jaunimo, susirinkusio Katedros aikštėje protestuoti prieš rasizmą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visa esmė ta, kad įsiutęs amerikiečių policininkas prismaugė piktybišką nusikaltėlį ir tai padarė ne dėl jo odos spalvos, o dėl jo įžūlumo. O kas būtų buvę, jei juodaodis policininkas būtų nužudęs baltaodį? Kaip tai vadintume, jei baltaodis būtų nužudęs baltaodį? Fašizmu? Blogiausia, kad mes nustojome žmones ir reiškinius vadinti tikraisiais vardais. Žinoma, nepateisinu žmogžudystės – niekas neturi teisės atimti žmogaus gyvybės. Bet stoju į jaunimo pusę todėl, kad jie protestavo ne prieš Lietuvos policiją. Jeigu tai apskritai buvo protestas, kuo aš šiek tiek abejoju, o kodėl, paaiškinsiu vėliau.
O kas būtų buvę, jei juodaodis policininkas būtų nužudęs baltaodį? Kaip tai vadintume, jei baltaodis būtų nužudęs baltaodį? Fašizmu? Blogiausia, kad mes nustojome žmones ir reiškinius vadinti tikraisiais vardais.
Dar apie tuos, kurie labiausiai kalti šioje istorijoje. Tai – mes. Prikūrėme įvairių vaiko teises ginančių organizacijų. Nesiginčysiu, jos tikrai buvo reikalingos. Bet žengus pirmą žingsnį reikėjo žengti ir antrą. Pirmiausia įsigilinti į problemas. Dabar atsiribojome nuo jų. Pažiūrėkime, kokie buvo nelaimingi tėvai, kai jiems karantino metu reikėjo 2–3 mėnesius praleisti su savo mokyklinio amžiaus vaikais. Mes palikome vaikus vienus, ir jie pradėjo gyventi savo susikurtame fantazijų pasaulyje. Vienus juos palikome pačiu sunkiausiu metu. Aš jau nekalbu apie patriotinį auklėjimą – jo Lietuvoje nėra. Ar padėjome jiems susigaudyti gyvenimiškose situacijose ir išlikti žmonėmis? Kas mūsų vaikams veda žmogiškumo pamokas? Niekas. Mes patys lengvai atsisakėme tradicinių vertybių ir priėmėme kitas – lengvesnes, patogesnes. Mes patys augome visuotinio melo atmosferoje. Kai negerai buvo išsišokti. Tokiu atveju tu gaudavai per galvą ir kuriam laikui nurimdavai. Tai mes padarėme viską, kad mūsų vaikai būtų kuo pasyvesni.
Mes palikome vaikus vienus, ir jie pradėjo gyventi savo susikurtame fantazijų pasaulyje. Vienus juos palikome pačiu sunkiausiu metu. Aš jau nekalbu apie patriotinį auklėjimą – jo Lietuvoje nėra.
Aš pasigendu jaunimo pozicijos daugeliu klausimų. Taip, Lietuvoje buvo nužudytas policininkas, tačiau jaunimas tada neišėjo į gatves, kad palaikytų savo šalies policiją, kad pareikalautų griežtesnių įstatymų nusikaltėliams, geresnio aprūpinimo ir sąlygų policijos darbuotojams. Išėjo tada, kai kažkur kitur buvo peržengta riba. Tokie protestai nusirito per visą Europą. Ir manau, kad tai ne protestai, o šiuolaikinės popkultūros dalis. Žinoma, visada atsiras tokių, kurie tuo pasinaudos, bet smerkti jaunimo dėl to nereikėtų. Tai signalas mums visiems, kad turime kažką keisti. Mus visą laiką bando supriešinti. Jaunus prieš senus, dirbančius prieš neturinčius darbo. Aš jau nekalbu apie politiką – kairė prieš dešinę ir t. t.
Tokie protestai nusirito per visą Europą. Ir manau, kad tai ne protestai, o šiuolaikinės popkultūros dalis. Žinoma, visada atsiras tokių, kurie tuo pasinaudos, bet smerkti jaunimo dėl to nereikėtų.
Neieškokime išeičių ten, kur jų nėra. Prisiminkime Kristaus žodžius: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Sunku tai buvo suprasti Jo klausiusiems. Praėjus daugiau nei dviem tūkstančiams metų sunku suprasti ir mums. O juk kalbama apie paprasčiausią bendrystės jausmą. Gyventi – vadinasi, būti su Kristumi, būti su savo vaikais. Šventas yra Jo pažadas nepalikti mūsų, pasotinti mus gyvenimo duona. Mes savo vaikus aprūpiname materialiais dalykais, bet jie alksta. Jiems neužtenka mūsų meilės, mūsų supratimo ir atjautos. Jiems reikia bendrystės.
O juk kalbama apie paprasčiausią bendrystės jausmą. Gyventi – vadinasi, būti su Kristumi, būti su savo vaikais. Šventas yra Jo pažadas nepalikti mūsų, pasotinti mus gyvenimo duona.
Paminėjome Gedulo ir vilties dieną. Nuo sovietų represijų nukentėjo apie 300 000 Lietuvos gyventojų, kurie patyrė tremtį ir kalinimus. Daugelis jų nesugrįžo į Lietuvą, amžino poilsio atgulę į amžino įšalo žemę. Visuotinė tylos minutė, pavardžių skaitymas yra tautos pagarbos ir atminties ženklas. Tauta turi turėti istorinę atmintį. Jei ne šios represijos, neabejotinai Lietuva šiandien būtų kitokia. Juk netekome tautos branduolio su tikromis vertybėmis. Pasekmes jaučiame ir dabar. Tai – tikrų asmenybių stoka, žmonių, ne skaldančių, o vienijančių Lietuvą. Ir dar. Neprivaloma švęsti šią dieną, tačiau privalu, kad ši diena taptų rimties ir susikaupimo diena. Apmąstyti reikėtų tautos istoriją, jos tragiškiausius laikotarpius. Birželio 16 dieną nutraukiamas karantinas ir paliekami tik tam tikri apribojimai. Mums pavyko šį laikotarpį išgyventi su mažiausiais nuostoliais. Vis dėlto pasekmes jausime dar ilgai. Tai ir ekonominės, ir mūsų psichinės sveikatos problemos. Šiek tiek netikėta, bet Lietuvos žmonės parodė atsakingumą, išskyrus vieną kitą protu sunkiai suvokiamą atvejį. Manau, kad ir toliau išliksime sąmoningi ir pernelyg neatsipalaiduosime. Gyvename šalia Rusijos, Baltarusijos ir Lenkijos. Ten padėtis kur kas blogesnė. Manau, nenutrūksime nuo grandinės kaip tas šunelis ir dėl kelių dienų poilsio nelėksime į vis dar pavojų keliančias šalis. Pavojus padidėja ir dėl sienų atidarymo. Tose šalyse, kur buvo paskubėta paskelbti apie pandemijos pabaigą, dabar jau kalbama apie antrąją viruso bangą. O ką tai reikštų mažai mūsų šaliai, manau, visi suprantate.
