Mūsų gyvenimo spalvos

Be baltos vėliavos

Nežinau, kaip išsakyti savo jausmus liūdesį, pasimetimą, nelaimės nuojautą. Galite kuo norite kaltinti vieną iš valdančiųjų partijų, tik ne tuo, kad ji bene vienintelė kalba apie grėsmes iš Rusijos. Kad tai jau įprasta šios partijos strategija. Grėsmė egzistuoja ir labai rimta. Ir ne tolimoje perspektyvoje, o dabar. Galbūt už kelių mėnesių. Galbūt tada, kai Putinas „laimės“ rinkimus. Kodėl taip kalbu? Yra visi požymiai, kad hibridinis karas jau prasidėjo. Bet prie to grįšime vėliau, o dabar aptarkime naujausią žinią. Stulbinantį popiežiaus pareiškimą arba tiksliau popiežiaus žodžius, pasakytus Šveicarijos transliuotojui RSI: „Stipresnis bus tas, kuris turės drąsos iškelti baltą vėliavą“. Čia man nusvyra rankos. Nuo pat karo Ukrainoje pradžios galvojau, kad Dievo sūnus kovoja kartu su ukrainiečiais, kad savimi jis bando uždengti ukrainiečių vaikus, kad Jis miršta kartu su kiekvienu ukrainiečių kareiviu ir vėl prisikelia. Ir neabejojau, kad šėtonas kovoja Rusijos pusėje. Ir dabar tuo tikiu. Vienas apžvalgininkas taikliai pastebėjo ir perfrazavo ganytojo žodžius: „Turėtų realistiškai pažvelgti į pasaulį ir turėti drąsos derėtis su Liuciferiu dėl Katalikų bažnyčios pasidavimo.“  Vatikano spaudos tarnybos vadovas Matteo Brunis jau ne pirmą kartą bando gelbėti popiežių iš nepavydėtinos situacijos. Nepavydžiu jam. Pats neburnosiu prieš bažnyčios vadovą. Mane mokė gerbti seną žmogų. Neišeisiu ir iš bažnyčios, nes ji yra gyvasis Kristus. O popiežius pirmiausia yra žmogus su atsakingomis pareigomis. Gaila, kad  būtent žmonės su atsakingomis pareigomis labiausiai ir kenkia bažnyčiai. Bažnyčia turi reformuotis. Ir tai pradėti nuo viršaus.

Kalbėdamas apie okupacijos pavojus aš žinau, kad ir kas beatsitiktų, aš niekur iš Lietuvos neišvažiuosiu. Nebent prievarta išveš. Nors tokių kaip aš niekur neveš – šaudys vietoje. Ir tai yra geriausias variantas, nes gyventi okupuotoje tėvynėje man būtų per sunku. Gyvenu ir bandau analizuoti tai, kas vyksta. O Lietuvoje dabar vyksta tai, kas vyko prieš keletą metų Ukrainoje. Ir tai , kad ruskių užverbuoti agentai važiuoja iš Estijos į Merkinę, kad dažais aplietų pasipriešinimo simboliu tapusio Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūrą, yra to įrodymas. Manau, kad ir jauno baltarusio akibrokštas Lietuvai nėra atsitiktinis. Tarsi marionečių teatre kažkas visas šitas padugnes timpčioja už virvučių. O virvutės veda į Rusiją. Kai padėtis Ukrainoje ėmė blogėti, į paviršių Lietuvoje ėmė kilti šitas dumblas. Ir jis tapo agresyvus. Neatsitiktinai vienoje Utenos socialinių tinklų svetainėje vyksta diskusija, kad gal jau laikas Laisvės skvere nuimti raides „SLAVA UKRAINE“. Daug pritariančių balsų, ir man dėl to labai liūdna. Kai šioje diskusijoje užsiminiau, jog Laisvės skveras būtų tinkama vieta pagerbti Ukrainoje žuvusį mūsų kraštietį, prasidėjo išvedžiojimai, kad jis žuvo ne už Lietuvą. Kokia žiauri trumparegystė! Manau, kad jūs, kurie skaitote šiuos mano pamąstymus, gerai suprantate tai. Bjauri man buvo ši diena. Stengiuosi nesivelti į diskusijas socialiniuose tinkluose, bet vėl neatsilaikiau. „Susikibau“ su vilniečiu, kuris neva gynė pontifiką, o kartu aiškino, kad jokių grėsmių Lietuvai nėra, neva Stalinas visas problemas yra išsprendęs. Žmogus, prisistatantis filosofu, studijas baigusiu Rusijoje. Ir man tada beliko paklausti, kam priklauso Krymas. Nepatikėsite, šis klausimas veikia! Galvojate, kad išgirdau atsakymą? Filosofas pabandė gracingai pabėgti atsakydamas į klausimą klausimu: o kam priklauso Kosovas? Dar kartą pasikartosiu, kad nei puolu, nei ginu popiežių. Jo teisėjas kaip ir mūsų visų – danguje. Ir tai nepakeis mano tikėjimo. Nes visada tikėjau tiktai Viešpačiu. Bet grįžkime prie  grėsmių Lietuvai. Nenoriu būti nei piktu pranašu, nei ką nors įtikinėti. Tai tik mano mintys ir būčiau labai laimingas, jei pasirodytų, kad aš klydau. Tik viena noriu pasakyti proputiniškai nusiteikusiems veikėjams: jei jūs tikitės, kad  Rusijai užpuolus Lietuvą, užsitarnausite palaikydami diktatorių, liksite gyvi ir galbūt net padarysite karjerą – taip nebus. Nes karas bus kitoks, o raketos ir bombos neskirsto žmonių į savus ir svetimus. Jos žudo visus.

Gali būti ir taip, kad nereikės nei raketų, nei bombų. Yra strateginiai objektai. Tokie kaip vandens tiekimas. Na, gerai užsilopėme skyles tvorose, kai kur net įsirengėme vaizdo kameras. O kaip su čia dirbančiais žmonėmis? Ar visi jie patikimi? Ateis vienas toks Putino ar jo pinigų mylėtojas į darbą, atsineš nuodų stiklainiuką ir kitą dieną pusė Vilniaus negyvų žmonių…  Štai tokia mūsų gyvenimo realybė.

Pabaigai šiek tiek minčių iš karo Ukrainoje. Lyg ir nieko naujo. Rusija apšaudo Ukrainos miestus. Iš po griuvėsių traukiami taikių žmonių lavonai: vaikai, moterys, senukai. Daug kartų apie tai rašiau. Nesinori kartotis. Šiandien noriu paprašyti tik vieno dalyko: žodžius „padėkime Ukrainai“ pakeiskime Žodžiais „padėkime sau“. Tada viskas bus paprasčiau. Visus sveikinu su 34-tosiomis Nepriklausomybės  atkūrimo metinėmis. Saugokime gležną pavasario gėlę savo širdyse. Suglauskime pečius. Prisiimkime atsakomybę už savo valstybę.

P.s. Ar prisimenate dar bent vieną valstybės šventę kada taip būtų niekinami mūsų valstybės simboliai? Kovo 11- osios išvakarėse tokių atvejų vien Klaipėdoje buvo daugybė. Vėliavos plėštos, tryptos, degintos…

Vytautas Kaziela