Vytautas Kazela
Mus skiria tik siena. Tačiau ten, už sienos, – dalis mūsų valstybės. Užmirštoji Lietuva. Jokia ji ne Baltoji Rusia, o Gudija. O jos gyventojai – lietuviai. Kalba čia niekuo dėta. Gudija iki 1795 metų buvo slaviškai kalbančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Kur kas didesnė nei lietuviškai kalbanti… Buvusia didybe spindi Sapiegų rūmai Ružanuose, Lydos Gedimino pilis. Alšėnų griuvėsiuose dar galima įžvelgti kambarius ir vidines sienas, o Krėvos ir Naugarduko pilys sunykusios labiau.
Lietuviai savo tapatybės net ir nebuvo praradę, o gudų tapatybės paieškos užsitęsė iki šių dienų. Labai gaila, tačiau daugiau nei 60 procentų Baltarusijos gyventojų save tapatina su Rusija. Tie žmonės pasmerkia ne tik savo, bet ir savo vaikų ateitį.
Gardine būta dviejų pilių, kurios rekonstruotos į sovietinius pastatus ir naudojamos kitiems tikslams. Daug regione senų katalikiškų vienuolynų, bažnytėlių ir savo stiliumi į jas panašių cerkvių – tai taip pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas. Kai kurios, tarp jų net ir Minsko katedra, – Vilniaus baroko stiliaus. Iki XIX a. valstiečiai šiaurės vakarų Baltarusijoje irgi kalbėjo lietuviškai, bet po carinio ir sovietinio rusinimo beliko tik kelios lietuviškos „salos“. Tai tiek istorijos. Bendros dviejų tautų istorijos. Lietuviai savo tapatybės net ir nebuvo praradę, o gudų tapatybės paieškos užsitęsė iki šių dienų. Labai gaila, tačiau daugiau nei 60 procentų Baltarusijos gyventojų save tapatina su Rusija. Tie žmonės pasmerkia ne tik savo, bet ir savo vaikų ateitį. Viena aišku – A. Lukašenka nepasinaudojo puikia proga pasitraukti. Jei jis būtų nedalyvavęs šiame prezidento rinkimų farse, istorijoje būtų išlikęs kaip įdomi, nors ir savotiška asmenybė. Net ir po rinkimų jis turėjo galimybę gražiai išeiti. Dabar jau jo rankos suteptos savo tautos krauju, kas visada anksčiau ar vėliau atsitinka bet kuriam diktatoriui. Baltarusijoje pakilo protesto banga, bet Minskas nėra Kijevas. Banga per maža, kad nuverstų diktatorių. Už A. Lukašenkos nugaros Rusija. Daugiau nieko, kas jį galėtų apginti ir palaikyti. Rusijai ir jos valdovui V. Putinui tai patinka – A. Lukašenka bus sukalbamesnis. Kam pralaimėjo A. Lukašenka? Sekmadienį vykusiuose Baltarusijos prezidento rinkimuose A. Lukašenka nepralaimėjo kandidatei S. Cichanouskajai, kuri naktį iš pirmadienio į antradienį atvyko į Lietuvą. Arba režimo buvo palydėta. Ji neatstovauja nei tautai, nei opozicijai. Režimui sėkmingai iš kovos išjungus tikruosius lyderius tauta galėjo balsuoti už bet ką, kad tik ne už A. Lukašenką. Jos gauti balsai yra ne už ją. Tai – protesto balsai. Daug kas sako, kad Lietuva priimdama S. Cichanouskają pasimovė ant Baltarusijos režimo kabliuko. Netiesa. Šis mūsų poelgis opozicijos akyse kilnus ir draugiškas. Ilgainiui žmonės užmirš pačią S. Cichanouskają, bet jie niekada neužmirš mūsų pagalbos rankos. Man atrodo, kad šioje situacijoje lietuvių tautos palaikymas yra kur kas svarbesnis negu oficiali Lietuvos valdžios pozicija. Baltarusijos opozicijos pusėn stojo ir Lietuvos žiniasklaida, pasiūliusi pagalbą.
Daug kas sako, kad Lietuva priimdama S. Cichanouskają pasimovė ant Baltarusijos režimokabliuko. Netiesa. Šis mūsų poelgis opozicijos akyse kilnus ir draugiškas. Ilgainiui žmonės užmirš pačią S. Cichanouskają, bet jie niekada neužmirš mūsų pagalbos rankos.
Kada valdžiai surištos rankos, tauta gali veikti laisvai. Lietuva ne to lygio žaidėjas tarptautinėje politikoje, kad galėtų duoti apčiuopiamos naudos. Ir mūsų sankcijos Baltarusijai yra juokai. Mes patys nukentėsime labiau, jei Baltarusija nukreips savo krovinius ne per Klaipėdos uostą.
Aišku viena – kokią kainą A. Lukašenka mokės už savo buvimo valdžioje laiką. Tai – Baltarusijos nepriklausomybė. Rusijai ji bus atiduodama gabalais.
Aišku viena – kokią kainą A. Lukašenka mokės už savo buvimo valdžioje laiką. Tai – Baltarusijos nepriklausomybė. Rusijai ji bus atiduodama gabalais. Tačiau ši režimo priešininkų kova pažymėta ir kai kuriomis pergalėmis. Į protestuotojų pusę pereina Baltarusijos specialiųjų pajėgų kovotojai ir Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai. Jiems gėda dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų. Jie nusiplėšia antpečius, į šiukšlių konteinerius išmeta kepures ir uniformas. „Aš neseniai didžiavausi savo tarnyba. Dabar man gėda. Gėda turėtų būti visiems, kurie vykdo tokius įsakymus“, – sakė Baltarusijos specialiųjų pajėgų karininkas. Ir, dėkui Dievui, jis toks ne vienas. Milicijos pareigūnas, socialiniuose tinkluose pranešęs apie savo atsistatydinimą, pareiškė: „Mano sąžinė švari. Milicija su tauta.“ Gaila, kad tai kol kas tik pavieniai atvejai. Jei iš tikrųjų visos Baltarusijos jėgos struktūros pereitų į protestuotojų pusę, A. Lukašenkai beliktų bėgti į Rusijos gilumą. Keletas žymių Baltarusijos valstybinėje žiniasklaidoje dirbusių žurnalistų išėjo iš darbo – apie tokį sprendimą savo socialinių tinklų paskyrose jie paskelbė trečiadienį.
Gaila, kad tai kol kas tik pavieniai atvejai. Jei iš tikrųjų visos Baltarusijos jėgos struktūros pereitų į protestuotojų pusę, A. Lukašenkai beliktų bėgti į Rusijos gilumą.
Tarp nusprendusiųjų trauktis – valstybinei televizijos ir radijo kompanijai priklausančių ATN, „Belarus 1“ laidų vedėjas J. Perlinas, STV dirbusi T. Borodkina ir radijo laidų vedėjas A. Šusteris. „Neatimkite iš savo vaikų ateities!“ – ragina išeinantys iš darbo žurnalistai. Baltarusijos likimas spręsis labai greitu laiku. Jei pasipriešinimo banga rims, protestuotojų nepalaikys policija ir kitos jėgos struktūros – Baltarusija pralaimės savo ir savo vaikų ateitį. Jos laukia ilgi priespaudos ir stagnacijos metai. Prie mūsų sienų vis labiau artėja Rusija. O Europa šypsosi bedante šypsena.
