Vytautas KAZELA. Nemėgstu draudimų, visokių perteklinių suvaržymų. Tačiau Seimo priimtas Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas buvo išprovokuotas Vilniaus mero veiksmų. Negalima buvo leisti, kad visuomenės supriešinimas pasiektų kritinę ribą. Neabejoju, kad prie šio įstatymo reikės labai greitai sugrįžti, nes jis nėra toks, kad išspręstų šią problemą – gali tik trumpam nuraminti aistras.
Vilniui tikrai neužtenka paplūdimių. Už 60 tūkstančių eurų buvo galima įrengti dar vieną pliažą Valakampiuose ar Žirmūnuose. Bet, jei veši smėlį ten, jokio efekto nebus. Smėlio dėžė Lukiškių aikštėje visai kas kita! Negulės čia žmonės, galima bus šunis atvesti gamtinių reikalų atlikti… Bjauriausia, kad niekas neprivers Vilniaus mero šito smėlio iš čia išvežti. Niekas jam neskirs baudų už sanitarijos normų pažeidimus ar ištratintus savivaldybės pinigus. Nėra tokio įstatymo. Nors jau dabar visuomenės sveikatos centrui kyla pagrįstų abejonių – po smėlį vaikšto gyvūnai, žaidžia vaikai. Riziką kelia smėlis ir persirengimo kabinos. Kas ir kaip užtikrins higieną?
Vienos partijos lyderio, Nepriklausomybės Akto signataro anūko balsavimas prieš Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą yra jei ne spjūvis seneliui į veidą, tai bent smėlio sauja į akis. Vis labiau liberalėjanti partijos vadovybė netenka palaikymo partijos viduje. Tai parodė ir vidinis partijos kandidatų į seimo narius sąrašo reitingavimas. Į sąrašo viršų buvo iškelti ne liberalių, o krikščioniškų pažiūrų žmonės. Gaila, kad buvo nereitinguojamos dvi pirmosios sąrašo vietos, kuriose patogiai įsitaisė abu šios politinės jėgos lyderiai. Tačiau tradicines vertybes išpažįstanti partija jau renkasi savo kelią ir bando atitolti nuo liberalų. Įdomu, kad dauguma seimo perbėgėlių buvo nureitinguoti žemyn. Bet čia jau vidiniai šios partijos reikalai, ir mes juos galime tik stebėti. Neužtenka įstatymu įtvirtinti Vyčio Lukiškių aikštėje, reikia ieškoti sutarimo. Kitaip nieko neišeis. Vieniems reikės Vyčio, kitiems – Partizanų kalvelės. Bet Vilniuje yra ir daugiau aikščių. Kodėl Vytis negalėtų stovėti Rotušės aikštėje, o moderni Laisvės skulptūra Nepriklausomybės aikštėje? Arba atvirkščiai. Reikia žiūrėti į Vilnių ne kaip į savivaldybės valdomą miestą, bet kaip į visos Lietuvos sostinę. Vilnius ir turi gyventi pagal kitokius įstatymus negu Alytus ar Panevėžys. Reikia diskusijos visos Lietuvos mastu, kokią šalies sostinę mes norime matyti. Jau dabar R. Šimašiaus partijos pirmininkė A. Armonaitė kyla į kovą su Vyčiu, prašydama prezidento vetuoti tik ką priimtą įstatymą. Rašytojas Antanas A. Jonynas sakė: „Šiaip jau Laisvė nėra džiaugsmingas krykštavimas. Bent jau ne tik. Tai ir sunkus pasirinkimas, ir įpareigojanti atsakomybė. Ir tiesiog galimybė būti tuo, kas esi, ir jaustis taip, kaip jauties. Laisvės nedaugėja, kai negalvojama apie kito laisvę.“ Man pačiam atrodo, kad Lukiškių aikštė seniai nėra verksmų vieta. Mačiau ten ir mamas su vaikiškais vežimėliais, ir garbias ponias ant suoliukų besišnekučiuojančias. Kalba ne apie tai. Esant tokiam požiūriui, kas yra garantuotas, kad Vilniaus meras, norėdamas išprovokuoti žmonių reakciją, savo smėlio dėžės neperkels į Katedros aikštę? Vėl pajutome COVID-19 alsavimą. Įvesta dviejų savaičių saviizoliacijos prievolė Lietuvos piliečiams, grįžusiems iš 50 labiausiai koronaviruso paveiktų valstybių. Tarp jų Švedijos, Rusijos, Baltarusijos, JAV, Portugalijos. Sveikatos apsaugos ministerija teigia, kad tai daroma šiose šalyse augant sergamumo rodikliams. Riba, kada šalys įtraukiamos į šį sąrašą, – kai sergamumas viršija 25 atvejus 100 tūkstančių gyventojų. Šiuo metu Lietuvoje fiksuojami tik įvežtiniai koronaviruso atvejai. Nedaug. Per parą tik po vieną. Jų gali ir padaugėti, nes nuo liepos Lietuvos oro uostuose grįžta 70 krypčių skrydžiai. Tarp jų turėtų atsirasti ir dvi naujos kryptys – skrydžiai į Dubrovniką ir Londono Gatviko oro uostą. Labai greitai pamirštame karantino pamokas. Kas skatina žmones skleisti melagingus gandus? Tarytum nieko ir nebuvo? Tarytum nemirė šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje? Tarytum galingiausia šalis Jungtinės Amerikos Valstijos neatsiklaupė ant kelių? Turbūt ir vėl savotiška laisvės samprata. Atsakingesni žmonės su nerimu laukia rudens, kai vėl gali kilti nauja viruso banga. Šie žmonės nesiruošia kelionėms į kitas šalis ir ketina to nedaryti, kol nebus sukurta vakcina. Laisvė – tai atsakomybė, o ne žaidimas. Atsakomybė už save ir kitus. Ar galima vadinti laisve tai, kas žudo kitus? Gyvenimas, kuris mums duotas, yra vienas vienintelis. Aš geriau kuriam laikui susitaikysiu su tam tikrais apribojimais, kad apsaugočiau save ir kitus. Aš neatsidrėbsiu Lukiškių aikštėje, nes niekas iš mano galvos ir sąžinės neišskuto to žinojimo – okupacinio režimo nukankinti žmonės turėjo taip pat tik vieną gyvenimą ir jį paaukojo už mūsų laisvę. Kažkas pasakys, kad tokių pliažų yra ir kitose pasaulio šalyse. Gali būti. Tik tos šalys neturi tokios skaudžios istorinės praeities. Ir esmė visai ne čia. Laikotarpis, kurį mes išgyvename, yra dviejų kultūrų susidūrimas. Vienoje pusėje žmonės, išsaugoję istorinę atmintį, vidinį padorumą, kitoje – tuščiaviduris žmogus.
