Kokia yra tavo tėviškės upė?
- Sakyk: Nemunas… – patardama šnibžda mama, bet vaikas papurto galvą, nes tokios upės nei matęs, nei girdėjęs.
- Mūsų upė yra… – jis susiraukia, nes jaučia petį spaudžiančius mamos pirštus. – Ji…
- Taip taip? – Mokytojas pasilenkia prie vaiko, jam įdomu, ką jis pasakys. – Kokį upės vardą tu girdi nuo gimimo?
Mama atšlyja, pasijunta nereikalinga – jei mokytojas klausia tik vaiko, tegul. Tegul jis sužino, kad jie neturi upės, kad neturi miško, kad… pats gyvens čia ir viską pamatys.
- Mūsų upė Srovė! – Sako vaikas ir susigėdęs nuleidžia akis. – Ji visai maža, vanduo man iki kelių tesiekia. Bet jos dugne kilbukai nardo, o mes juos rankomis…
- Vadinasi, žvejojate… – Mokytojas paglosto vaikui galvą ir mamai linkteli galvą. – Gerai, ateikite į pirmą klasę. Jau metas… jeigu kilbukus žvejojate…
Selemonas Paltanavičius