Gamtoje

Suniokotos žalčialunkių augimvietės ir įsidrąsinusios gervės

Važiavau fotografuoti žalčialunkių. Tai vienas gražiausių anksčiausiai žydinčių miško krūmų. Pažįstu iš vaikystės. Tėvas miške parodė ir pasakė: pakramtysit – dantys iškris, keletą uogų suvalgysit – numirsit. Mažakalbis žmogus buvo. Tiesą kalbėjo. Pasirodydavo kačiukai, tuomet mes, vaikai, prilaužydavome šakučių, o kuri šakelė nelūždavo, tada žievę nukąsdavome  dantukais … Taip žalčialunkių puokštelę priskynus – galima ir be dantų likti, ir stipriai apsinuodyti. O 12 žalčialunkio uogų užtenka, kad mirtum. Bet žydi jie pasakiškai. Žiūrėti ir net liesti juos nepavojinga. Žinau gal tik pora augimviečių. Abi Labanoro regioniniame parke. Atvažiuoju ir pašiurpstu. Iškirstas miškas! Ne plynu kirtimu, o 10–15 arų ploteliais. Kas čia, gal naujas kirtimų būdas? Sunkioji miško technika nuniokojo miško paklotę. Nebėra žalčialunkių… Ir ant širdies negerumas. Netekėtai pradeda lyti. Gal tai visatos ašaros? Apsisuku ir sprunku iš miško. Keisti šitie metai. Laukinių žvėrių netikėtai sumažėjo. Tose vietose, kur dar rudenį fotografuodavau stirnas, elnius ir briedžius, beveik tuščia. Tik medžiotojų bokštelių – kas penkiasdešimt metrų. Dar niekada nesu tiek regėjęs! Atrodo, žvėrys turėtų jaustis kaip kare. Baisu net sujudėti. Gentvilas labai mėgsta viską reglamentuoti ir nustatyti, kiek bokštelių galėtų būti tam tikrame plote. Anądien užsipuoliau vieną medžiotoją, sakau, tai jūs mėsininkai žvėris išskerdėte. Įsižeidė žmogus. Sako, mes ne tik šaudom, bet ir rūpinamės. Vilkai žvėris išpjovė! Žinotum, kiek jų dabar prisiveisė! Jų gaujos stiprios ir gausios, net briedį gali patiesti. Gal ir gali… Tik va aš jau dveji metai žvairio nemačiau. Kažkas buvo minėjęs, kad Lietuvoje kiškių medžioklės nerengiamos. Netiesa. Rengiamos nuo lapkričio 3 ir per visą žiemą, bet ir medžiotojai sutinka, kad kiškiai sparčiai nyksta. Kiek daug jie turi priešų: vilkai, lapės, lūšys, kurių irgi sparčiai daugėja. Dar gandrai, vanagai ir ereliai. O labiausiai ūkininkai, kurie tiek pasėlius, tiek pievas šienauja neteisingai – reikėtų pradėti nuo lauko vidurio, kad kiškiai, stirnų jaunikliai galėtų saugiai į mišką pasitraukti. Medžiotojas išsklaidė ir mano nerimą dėl bokštelių. Paaiškėjo, kad tie bokšteliai, kuriuos sudaro kopėčios ir pakylėta aikštelė, naudojami tik varyminei medžioklei. Dabar visoje Europoje taip, ir ateityje tai turėtų tapti privaloma. Dėl žmonių ir žvėrių saugumo. Bokšteliai, iš kurių šaudomi žvėrys, yra kur kas rimtesni – su stogu ir sienomis. Jų nėra daug. Tfu! Net palengvėjo!

Kadangi Utena–Vilnius kelias rekonstruojamas, grįžtu Kuktiškių keliu. Bet ir čia eismas suintensyvėjęs. Pamatau griūvančią pirtelę. Sustoju, kad nufotografuočiau. Pažvelgiu pro kitą automobilio langą ir matau netoliese gerves lauką ravinčias. Nelabai toli. Šiaip šiemet gervės baikščios. Laikosi toliau nuo kelių. O štai šitom keliu važiojančios mašinos nė motais. Ir pačios netriukšmauja – nei klykauja, nei trimituoja. Vienas nuostabiausių dalykų yra gervių šokis. Teko keletą kartų juo gėrėtis. Tai ne tik gervių tuoktuvių šokis. Šoka jos dažniau, ir niekas negali pasakyti kodėl ir kam. Ir ne gandrai į Lietuvą atneša pavasarį – gervės šiemet atskrido mėnesiu anksčiau. Kokio grakštumo paukščiai.

Taip ir parvažiavau namo. Kieme laukė netikėtas svečias – kikilis. Per dešimt metų mačiau pirmą kartą.