Po žiemos vienos pirmųjų parskrenda pempės. Dar tik prieš dieną išgirdome nedrąsų vieversėlio čirenimą, dar nedaug laukuose juoduojančios žemės lopų, o pempės atvasnoja apskritais, su baltu pamušalu sparnais ir leidžiasi pabalin. Sunku pasakyti, kas skubina paukščius. Pavasario orai jų tikrai nelepina, o maisto taip pat negausu. Kol kas dar neišėjo įšalas, po giedrių ir saulėtų dienų, žiūrėk, vėl sugrįžta žiema. Lietuvoje tokie žiemos siautėjimai kas kelinti metai padaro didelių nuostolių. Ypač nukenčia stipresni paukščiai (taigi, ir pempės), kurie neskuba bėgti nuo žiemos.
Pempė – tilvikas, Lietuvoje jai artimi paukščiai yra slanka, perkūno oželis, kuolinga, griciukas. Visus šiuos paukščius vienija kai kurie „tilvikiški” bruožai, būdingi ir pempei. Visų pirma į akis krinta ilgokas snapas. Nors pempė nėra tikras ilgasnapis paukštis, tačiau jos snapas puikiai tinka smaigyti žemėn ir traukyti joje gyvenantiems bestuburiams. Ne mažiau svarbu ilgos kojos, kuriomis galima braidyti pabaliuose. Beje, pempė kaip ir kiti tilvikai plunksnų sušlapti nebijo, nes reikalui esant gali net plaukti. Tiesa, tarp pempės snapo ir kojų ilgio yra šioks toks neatitikimas, nes lesdamas paukštis turi žymiai pasilenkti, uodegą pakeldamas aukštyn. Pempė ne tik gerai skraido, bet ir sparčiai bėga. Laukuose jos nepavysi netgi eidamas spėriu žingsniu.
Pempė labai graži – su ilgu kuodeliu ir marga. Margumo įspūdį sudaro žalsvai juoda viršutinė kūno pusė, juoda pakaklė ir galvos priekinė dalis. Kūno apačia balta, balta ir uodega, kurios pačiam gale yra juoda juostelė. Labai gražiai rudas pauodegys. Maži pempiukai būna pūkuoti, margi, jų apačia balta.
Stojus šiltesniems orams ir išėjus pašalui, pempės susirūpina savo lizdais. Tuo metu patinėliai aktyviai gina savo teritorijas, vaiko vieni kitus. Jų piruetai ore labai išradingi, susidedantys iš vartymosi ir greitų nardymų beveik liečiant žemę. Šiuo metu dieną ir naktį galima girdėti pempių balsus „gy-yvi..”, lydimus keisto sparnų virbėjimo. Gana greitai patelės kojomis ima kasioti duobeles. Jų vienoje vietoje galima rasti bent keletą, tačiau tik vienai jų lemta tapti lizdu. Pievoje, dirvone, kai kada – dirvoje susuktas pempių lizdas yra gana paprastas. Tai gili duobelė, išklota sausais žolių stiebeliais. Pempių lizde paprastai būna 4 kiaušiniai. Jie molio spalvos, su įvairaus atspalvio tamsiomis dėmėmis. Lizde jie visada guli smailaisiais galais į vidų, tad jeigu kas paliečia dėtį, tą galima atpažinti iš pakeistos kiaušinių padėties.
Pempės per metus peri tik vieną kartą. Tačiau balandyje sudėtos dėtys labai dažnai sunaikinamos, tad pempių lizdai randami ir gegužės, o kai kada – birželio mėnesį. Birželio gale kasmet jau stebime pirmąsias klajojančias pempes, kurios kol kas skrenda ne į žiemavietes, bet ieško ramių ir maistu turtingų vietų. Kadangi pempės keliauja ir naktį, mes regime anaiptol ne visą migracijos srautą. Antai, spalio gale ar lapkrityje į nuleistus žuvininkystės ūkių tvenkinius susirenka pulkai pempių, kurios neabejotinai dar tik skrenda iš šiauriau esančių perimviečių. Kada jos atskrido ir iš kur – galima tik spėlioti.
Mūsų pempės žiemoja Vakarų Europoje, Viduržemio jūros kraštuose. Taip jau sutapo, kad čia jų laukia milijonai medžiotojų, kuriems pempė yra mėgiamas laimikis. Galbūt, tai yra viena iš svarbių priežasčių, nulėmusių tokį staigų pempių nykimą. Prieš 20 metų jos dar perėjo daugelyje aukštapelkių, o laukuose buvo viena iš pagrindinių kraštovaizdžio sudėtinių dalių. Teigiama, kad daug žalos galėjo padaryti sunkūs pavasariai, tačiau tai vargu ar galėjo būti svarbiu veiksniu. Daug pempių lizdų sunaikina laukus dirbanti technika.
Kai kada pempės parskrenda antroje vasario pusėje, išskrenda spalio gale. Ko gero, tai daugiausiai laiko Lietuvoje praleidžiantis sparnuotasis keliauninkas
Selemonas Paltanavičius
Nuotrauka autoriaus.
