Antroje vasaros pusėje dažnai sulaukiu skambučių ir klausimų apie šikšnosparnius. Šiaip šie naktį aktyvūs ir nedažnai su žmonėmis susiduriantys žinduoliai gyvena savo gyvenimus ir mūsų kaimynystė jiems svarbi tik tiek, kiek apsistoti ir gyventi yra tinkami mūsų pastatai, jų kiauros sienos, palėpės.
Kaime nuo neatmenamų laikų žinota, kad šikšsnosparniai gyvena palėpėje, kad skraido vakarais ir naktį, medžioja vabzdžius. Tiesa, apie šiuos mielus gyvūnėlius tuo žinios baigdavosi, o iš nežinojimo gimdavo gana keistų spėjimų ar net įtarinėjimų. Manyta, kad šikšnosparnis yra blogą lemiantis kiamynas, kad jis gali įsivelti į plaukus. Tiesa, niekas neskatino jų naikinti ar kaip nors skriausti – lietuvių būde niekada nebuvo bereikalingo žiaurumo ar naikinimo įpročių. Gyvena, tegul gyvena..
Šiandien prietarai lyg ir pamiršti, tačiau į šiknosparnius, kurių yra neabejotinai mažiau, nei kaimo trobesiuose galėjo gyventi prieš šimtą metų, dėmesys atkreipiamas dažniau. Kuo mus domina šikšnosparniai, kodėl jais rūpinamės ar esame sunerimę?
Dažniausiai klausiama, ką daryti, jeigu šie žvėreliai apsigyveno palėpėjė, stogo dangoje, namo plyšiuose, kiaurose sienose? Jie yra maži, visą dieną praleidžiantys savo priebėgose, o vakarais išskrendantys medžioti vabzdžių. Ten, kur gausiau šikšnosparnių, būna mažiau uodų, mašalų. Jeigu name, jo ertmėse įsikuria šikšnosparnių kolonija, bent dešimtis – kita gyvūnėlių, visą laiką girdimas jų cirpsėjimas, bruzdėjimas. Vasaros kolonijos dažniausiai susideda iš jauniklius pagimdžiusių patelių. Kol šikšnosparniukai visai maži, patelės medžioti skrenda kartus su jais – mažyliai laikosi įsikibę į motinos kailiuką. Vėliau, jiems paaugus, patelės savo vaikus palieka kolonijos priebėgoje. Žinoma, jaunikliai visą laiką nerimsta, ieško motinos, nesutaria su kitais šikšnosparniais, cirpsi. Šie garsai girdimi per sienas, atsklinda iš palėpės. Ne visiems patinka tokia taikių gyvūnų kaimynystė, daug kas norėtų, kad jie sėkmingai išskristų, išsikraustytų kur nors kitur. Žmonės tikrai nepyksta ant gyvūnų, tiesiog, norėtų būti „tolesniais“ jų kaimynais.
Jauniklių vedimo ir auginimo vieta naudojama neilgai – kai vaikai paauga, visi šikšnosparniai išsikrausto. Tai gali būti jau rugpjūčio viduryje. Jeigu jie jaučia triukšmą, trikdymą, išskristi ir palikti savo buveinę gali ir anksčiau. Tačiau šikšnosparniams išskridus visi, nenorintys, kad jie gyventų jų palėpėje ar stogo dangos plyšiuose, turėtų užsandarinti plyšius, pasirūpinti, kad šiksnosparniai nerastų landų, kad neturėtų kur apsistoti. Jie tikrai susiras kitą patogią buveinę. Tačiau galima įrengti inkilus ar veisimosi „dėžes“, kurios kompensuotų šių buveinių netektį. Inkilai šikšnosparniams daromi plokšti, įskridimas į juos – pro apačią, o prie stogelio pritaisomos grotelės, už kurių žvėreliai galėtų užsikabinti ilsėdamiesi. Tokius inkilus ar didesnes „dėžes“ galima kabinti prie saulė šildomų aukštų ūkinių pastatų sienų ar sodybos medžiuose.
Beje, dažnai klausiama, ką daryti, jeigu į kambarį įskrido šikšnosparnis? Taip nutinka dažnai, kai vasaros vakarą ar naktį langai būna atviri, ir patalpos viduje esantis šiltas oras vilioja vabzdžius. Šikšnosparniams ir patiems gali būti patrauklus kambaryje esantis daug šiltesnis oras. Palubėje ar ant užuolaidos pakibusį žvėrelį paimti galima tik su piršine, nes šikšnosparnių dantukai aštrūs, jie gali kandžiotis. Išleistas šikšnosparnis sėkmingai nuskris ir apsistos kažkur greta. Tačiau jis vis tiek bus jūsų kaimynas.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotr.
