Iš pasaulyje gyvenančių 380 rūšių geninių paukščių dauguma maistą suranda medienoje ar augalų masėje, o peri savo iškapotose drevėse. Tokia specializacija neabejotinai atsirado ilgame evoliucijos kelyje, nes geniams reikia daug ko: aštrių tvirtų nagų kopinėti kamienais, stangrių uodegos plunksnų, kuriomis remiasi kopdami ir kapodami medį. Medienai įveikti reikia ypatingo snapo ir kitų savybių, kurių prigimtį vargu ar galėtų paaiškinti fizikos ir mechanikos specialistai. Tai, ką padaro nedidelis paukštis, mums yra savotiškas stebuklas. Kadangi gamtoje stebuklų nebūna, turime kalbėti apie puikų genių prisitaikymą prie aplinkos, gebėjimą rasti maisto ir svarbiausia – pasiruošti ypatingus namus. Tačiau visos šios paukščių pastangos atsiperka su kaupu – jie užtikrina savo palikuonių apsaugą.
Lietuvoje gyvena 9 genių rūšys, kurios nors ir turėdamos daug bendrų biologijos bruožų, yra labai skirtingos. Labiausiai nutolusi nuo tikrųjų genių grąžiagalvė žiemoja toli Afrikoje ir grįžta jau pavasariui sužaliavus. Šis geniukas, daug kuo tikrai nepanašus į kitus genius (kad ir minkštom uodegos plunksnomis, kurios kitų rūšių paukščiams padeda „atsiremti“ kalant dreves), snapu medienos nekala ir maisto joje neieško, sau drevę kalasi retai ir tik sutręšusiame, lengvai įveikiamame medžio stuobryje. Tokios drevės beveik niekada nenaudojamos antrą kartą, tuo labiau – jomis nesinaudoja kiti paukščiai.
Kitos genių rūšys, būdamos labai skirtingų dydžių ir fizinių galimybių, kapoja medieną ir joje ieško maisto, taip pat pačios išsikala perėjimui tinkamas dreves. Jų dydį akcentuojame ne šiaip – štai juodoji meleta be vargo suskaldo kelmus, stuobrius, o mažasis margasis genys mieliau laupo medžių žievę ar kapsi paviršinį patręšusį sluoksnį. Dar dažniau šis geniukas vabzdžius ir jų lervas renka nuo medžių lapų, o žiemą mėgsta kapoti storus žolinių augalų ir nendrių stiebus. Nieko keisto – juodoji meleta yra varnos dydžio, mažasis margasis genys smulkesnis už žvirblį ir sveria apie 20-25 gramus.
Tačiau visi geniai – nuo mažiausio iki didžiausio medžių kamienuose, senuose stuobriuose kapoja dreves, pirmenybę teikdami žaliam (gyvam) medžiui. Juodosios meletos drevė storoje pušyje ar drebulėje, juodalksnyje būna 30 – 50 centimetrų gylio, jos landa ovali ar keturkampė, 8,5 – 12 centimetrų skersmens. Didysis margasis genys, dažniausias iš visų mūsų genių, išskaptuoja 23 -30 cm gylio, 15 cm skersmens drevę, jos landelės skersmuo 4,5 centimetrų. Mažasis margasis genys iškala drevę, kurios gylis iki 18 centimetrų, plotis viduje 10-12 cm, o landelės skersmuo 3,2-3,6 cm. Pilkoji ir žalioji meletos sau ruošia šiek tiek mažesnes nei juodosios meletos dreves. Kitų genių – baltnugario, tripirščio, vidutinio margojo drevės panašios į didžiojo margojo genio.
Tik labai retais atvejais geniai dar kartą peri savo senose drevėse. Paprastai perėjimo metu drevė užsiteršia, joje susikaupia parazitų, todėl paukščiams čia gyventi nepatogu. Jų vietą mielai užima kiti sparnuočiai, kuriuos dėl pomėgio perėti drevėse, uoksuose vadiname uoksiniais. Jie patys negali išsikalti uokso, retomis išimtimis tampa tik pilkosios zylės, puvėkšlyje stuobry išskaptuojančios trumpaamžį uokselį.
Genių drevės tuščios ilgai nestovi – jau rudenį į meletų dreves nakvoti pradeda skristi pelėdos, į didžiųjų margųjų genių senus namus – zylės, bukučiai, į mažųjų margųjų genių – zylės. Čia paukščiai mielai nakvoja ir žiemą, nes drevėje šaltis visada mažesnis, be to – yra daug saugiau, nei miegant tarp tankių šakų.
Labiausiai drevių vertę suprantame pavasarį, kai visos jos užimamos paukščių – juodųjų meletų drevėse peri naminės pelėdos, pelėdos lututės, antys klykuolės, karveliai uldukai, didžiųjų margųjų genių iškaltuose namuose – kukučiai, varnėnai, bukučiai, kai kada apsigyvena net voverės. Mažojo margojo genio drevės tinka daugeliui zylių, musinukėms, raudonuodegėms. Visi šie paukščiai drevėse suka lizdus, neša vidun šakas ir samanas, plunksnas ir pūkus. Per keletą metų drevė užsipildo ir lieka nenaudojama.
Tačiau per tą laiką geniai jau paruošė naujų drevių. Jeigu jų su visais medžiais nenuvertė medkirčiai ar vėtros, namų geniai padovanoja visiems. Ar jų pakanka? Ko gero – ne, nes natūralių vietų lizdui negausu, drevių taip pat mažoka. Tačiau paukščiai neliko užmiršti – jiems į pagalbą ateina žmonės. Pasirodo, mūsų kalami inkilai yra tokių pat dydžių, kaip genių drevės. Taigi – geniai ne tik savo dreves dovanoja kitiems paukščiaism, bet jiems namus daugeliui paukščių sukalti išmokė ir mus.
Dabar pats metas prisiminti šias pamokas, nes sugrįžę paukščiai ieškos genių drevių ir mūsų iškeltų inkilų. Paskubėkime juos kalti ir kelti.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos
