Šį pavasarį baltieji gandrai parskrido anksti – daugelis jų tėviškėn sugrįžo dar nesulaukę Gandrinių, savo tikrosios šventės. Ką veikia jie, ypač tos poros, kurios sugrįžo beveik kartu? Gal ruošiasi dėti kiaušinius ir perėti?
Jau balandis, taip ilgai tvyrojusi šiluma galėjo apgauti daug ką, tik ne gandrus. Taip, jiems turėjo patikti saulė, juos turėjo atgaivinti laukuose surasti sliekai, varlės; po ilgų kelionių naudingas kiekvienas maisto trupinys. Tačiau net ir radę tokią atgaivą, gandrai tikrai neskuba dėti ir perėti – dar ne metas. Pagaliau – jie darys, kaip jiems reikės.
Bet ar viskas yra tik jų reikalas? Ar visur sugrįžę gandrai surado savo namus tokius, kokius paliko? O gal jie tikėjosi staigmenos – juk besniegė nešalta žiema žmonėms neturėjo trukdyti sutvarkyti lizdus, ypač pakeisti esančius ant elektros stulpų, ant netvirtos medžio šakos ar yrančio stogo. Apsižvalgykime – ar tikrai tą padarėme? O jei gandrų kažkada nepasikvietėme į savo kiemą, gal jiems pagalbos reikia pas kaimynus? Mes tikrai padėsime, nes kas gali būti gražiau už tokią talką – sutvarkyti gandrų namus?
Dar ne vėlu tą daryti, o labiausiai to laukia žilvičiuose, tuopose ar kituose ypač noriai atžalas leidžiančiuose medžiuose. Būtent tokios atžalos apauga lizdą, užveria erdvę įskristi į jį. Čia galime padėti tik mes – nugenėti atžalas, atverti kelią į lizdą. Be šios pagalbos kai kurie lizdai lieka neužimti, ilgainiui suyra ir gandrų apleidžiami.
Trumpam stojusi vėsa sulaikys gandrus nuo skubos. O mums suteiks galimybę padaryti tai, ko neatlikome vasarį ar kovo pradžioje. Sėkmės jums, visi mūsų gražiausi darbai skirti gamtai.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka: Gandrų lizdą teks „išlaisvinti“ iš atžalų.
