Šių metų žiema taip ir neparodė tikrojo savo charakterio – pasigedome šalčių, o labiausiai – sniego. Jis ištirpo dar sausy, o kiti žiemos bandymai sugrįžti ypatingos sėkmės neturėjo, taigi – likome be sniego ir jo sukaupto vandens.
Žiemos ledas ir sniegas – tikrasis pelkių, upių, ežerų, taip ir mūsų dirvų drėgmės garantas. Kuo greičiau prarandamas sniegas, tuo anksčiau į laukus ateina sausra – nepamirškime, kad jau kovą saulė ir vėjas drėgmę garina keletą kartų greičiau. Didžiausias ūkininkų noras turėtų būti toks: kad sniegas kuo ilgiau laikytųsi. Paprasta numoti ranka ir pasakyti: tai ne mūsų valioje. Kaip gamta norės, taip ir bus. Ar tikrai yra taip, ar mes nieko negalime pakeisti?
Atviro kraštovaizdžio, koks būdingas Lietuvai, drėgmės praradimą greitina du žmogaus atlikti darbai – grioviais paversti natūralūs upeliai, bei išnaikinti laukų želdiniai. Prie to galima pridėti beribius monokultūrų plotus, iki žemės nušienaujamas kultūrines pievas.
Šiandien kol kas tyliai ir nedrąsiai kalbama apie svarbiausią tokios ,,kraštotvarkos” rezultatą: akyse nykstančius paukščius, nors prie to būtina pridėti ir tai, apie ką nesakoma: išnykusius tose buveinėse vabzdžius, varliagyvius. Jie – ne tik neprotingos veiklos rezultatas, jie – rodiklis, primenantis, kad visa tai vienodai veikia ir mus pačius, gyvenančius ten ir besinaudojančius ten auginama produkcija. Tačiau sugrįžkime prie išėjusios žiemos ir ištirpusios sniego. Ar jį galima išsaugoti? Ar galima sutaupyti drėgmę?
Taip, šie dalykai įmanomi, apie juos gerai žinojo anksčiau žemę turėję teisėtieji jos šeimininkai. Želdinių juostos ūkių paribiuose (ežiose), medžiai ir krūmai pakelėse, tarp laukų sulaikydavo sniegą, jis tirpdamas galėdavo aprūpinti drėgmę iki gegužės pradžios, o medžių sulaikomas vėjas neskatino intensyvaus garinimo. Taigi, iš esmės, kalbėdami apie vasaros sausras, beldžiamės į atdaras duris. Reikia tikėtis, kad yra ir tokių žemės tvarkytojų, kuriems tai žinoma ir jie tuo naudojasi. Tiesa, jie galėtų pasidalinti savo patirtimi, nes jų, praktikų, klausomasi labiau už visus mokslininkus.
Medžiai auga ilgai, o bet kokia jų bendruomenė formuojasi pagal savo principus. Todėl dabar pats laikas planuoti ne tik sėją, tręšimą ir purškimus, bet ir medžių bei krūmų sodinimą. Ar tai gali būti tik želdinių juostos?
Ne, tai – nebūtinai juostos, dėl kurių dideliame lauke būtų ,,prarasta” keletas arų dirvos. Mažos žalios sumedėjusių augalų salos gali būti kuriamos tarp ūkininkų valdų, tarp skirtingų sklypų. Tam pakanka pasodinti bent dešimties eglučių eilę – jos atvirame lauke augs kerotos, neištįs ir bus atsparios vėjams. Jos sulaikys sniegą, apie jas bus didesnė dirvos drėgmė. Bet svarbiausia – net ir tokia maža žalia sala taps perimviete kurapkoms, geltonosioms startoms, medšarkėms, joje jauniklius saugiai ves kiškiai. Žiemą eglutės kurapkas apsaugos nuo vištvanagių puldinėjimų…
Aš jau matau žemės savininką, klausiantį: o kas tą apmokės? Kas kompensuos? Palaukit, bet jūs savo lauke iškirtote tiek medžių, pagaliau – juos kirto prieš jus ūkininkavę žmonės. Tai, ką siūlau daryti, yra tik menka kompensacija už visas iki šiol padarytas žalas.
Na, o tiems, kas sau neleis lauke pasodinti nė vieno medelio, yra dar viena mintis: ko gero, jūsų valdomame plote yra išlikusių pavienių medžių: senų, čia buvusių sodybų atminimą liudijančių ąžuolų, liepų. Jūs ariate po tais medžiais iki paties kamieno, ardote šaknis, nors arti apie medį galima tik tiek, kiek siekia jo laja, taigi – kokį plotą užima šakos. Antraip medis alinamas, kankinamas – sakytum, daroma viskas, kad kuo greičiau nudžiūtų, ir nukirsto sodybos medžio vietoje galėtumėte ,,laimėti“ dar 3 ar 4 kvadratinius metrus žemės. Negi mums jos tiek reikia?
Taigi – pavieniai laukų medžiai yra gera pradžia žaliai gamtos salai – pasodinkite po jais aviečių, serbentų, kadagių: bus vešlu, bus daug lesalo paukščiams. O svarbiausia – tai bus pati jaukiausia vieta jiems perėti. Negi tai sudėtinga – daryti gerus darbus ne tik sau, bet ir kitiems? Sakysime, gamtai?
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukos: Palanki vieta žmonėms ir paukščiams;
O jeigu vietoje stulpų augtų medžiai?
