Po Pusiaužiemio, barsukui pranešus apie dar nesibaigiančią žiemą, paukščius minime tada, kai šnekame apie jų globą – lesinimą. Išties, dabar tai be galo svarbu. Tačiau turime žinoti, kad iš visų žiemą sutinkamų beveik 100 rūšių paukščių rūšių didžioji dalis negali naudotis mūsų globa, jie tam nepasiruošę.
Iš pradžių maniau nerašysiąs apie apie žiemos paukščių bėdas, nes mums reikia žinoti kai ką daugiau. Tačiau privalau paaiškinti, kad daug paukščių tiesiog nepasinaudos mūsų gerumu – dėl šios priežasties mes nesugebame globoti pelėdų, kai kurių plėšriųjų paukščių, genių, garnių ir net vandens paukščių. Kiekviena sunki žiema drastiškai išretina pelėdų populiacijas; šios graužikų medžiotojos per sniego sluoksnį nepasiekia savo grobio. Liepsnotosios pelėdos, mažieji apuokai išbadėja ir žūsta pirmieji. Išlieka rūšys, kurios medžioja ne tik graužikus, bet ir paukščius. Taip išgyvena daugiau naminių, uralinių pelėdų, lutučių ir mažų žvirblinių pelėdų. Ar įmanoma padėti kitoms? Teoriškai – taip, praktiškai – beveik ne.
Taip pat sunku įsivaizduoti, kaip „pamaitinti“ žiemojančius pilkuosius ir didžiuosius baltuosius garnius ir ypač – jūrines antis bei dančiasnapius, kragus, kurie jokio lesalo nepriima, o gaudo gyvą maistą. Tačiau kad jį pasiektų, turi turėti atviro vandens plotus…
Čia noriu papasakoti apie vieną rūšį, kuri yra tokia: žiemojanti, bet neimanti (ar beveik neimanti) lesalo. Ji labai graži ir geriausiai iliustruoja prisitaikymo prie žmogaus pavyzdį. Omenyje turiu didįjį dančiasnapį – žąsinių būrio paukštį, puikiai plaukiojantį ir dar puikiau nardantį. Jis neprilygstamas medžiotojas ir žvejas, neužšąlančiose mūsų upėse be vargo apsirūpinantis lesalu. Patelė, kaip ir daugelio paukščių, yra kuklesnė – pilkšvai širma nugara, rusva galva ir pašiauštu kuodu. Patinėlis – baltas, juodom pečių plunksnomis ir žaliai žvilgančia galva. Už didžiąją antį didesni dančiasnapiai turi dar vieną įdomią savybę: jų snapai siauri, smaili, su kabliuku gale, o ypatingai atrodo snapo pakraščiuose esantys aštrūs dantukai. Jie neskirti maistui smulkinti, jais sulaikomas, fiksuojamas grobis – neretai gana stambio žuvys.
Per paskutinius 30 metų didieji dančiasnapiai vis „artėjo“ prie žmonių ir iš retų paukščių tapo įprastais. Maža to, vis dažniau jie peri miestuose, sodybose, net gana toli nuovandens. Jų lizdai inkiluose, drevėse, kartais – po pastatų pamatais, šakų ar statybinių medžiagų krūvom. Save gerbiantys miestų, miestelių gyventojai prie upelių ir upių dančiasnapiams kelia inkilus, o po to džiaugiasi nardančiais jaunikliais. Inkilus jiems kelti reikia dabar, panašiai kaip ir pelėdoms, klykuolėms, kitiems paukščiams.
Kažkada pamatyti didįjį dančiasnapį buvo šventė. Dabar jie baltuoja daug kur. Sakytume, kad paukščiai pasikeitė. Tačiau reikia paaiškinti, kad visa tai įvyko dėl mūsų pačių. Kaip jau minėjau – jie nelaukia lesalo. Bet neagresyvi žmonių aplinka jiems yra daug jaukesnė ir jie pirmenybę teikia jai.
Taigi, šiandien jau nesistebime didžiaisiais dančiasnapiais, klykuolėmis. Ir kiti paukščiai palengva stebi mus, bando mūsų nusiteikimą. Jei jie supras, kad paukščiams nekeliame pavojaus, apsigyvens vis arčiau mūsų. O gyvenimas su paukščiais tikrai daug pilnesnis, nei be jų!
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotr.
