Kovo pradžia mums dovanoja dar vieną pavasarį, kurio nepamatyti ir neišgirsti tiesiog neįmanoma. O patys judriausi, garsiausi ir labiausiai matomi yra paukščiai, kurių pasaulyje reikalų ir darbų yra daugiau, nei pas mus.
Niekam nenuostabu, kad pavasarį paukščiai skelbia savaip – visų pirma giesmėmis, bet ne antroje vietoje yra ir skrydžiai ore, švilpiantys sparnai, žaidimai. Kuo ilgiau juos stebi, tuo daugiau jų išraiškos signalų supranti. Kartais gali susipainioti savo žiniose ir pagalvoti, kad jie to kaip nors mokėsi, vieni iš kitų perėmė. Iš tikro – visa tai paveldėta, nesirenkama ir neišmokstama, su šiomis „žiniomis“ paukščiai gimsta.
Jau minėtas sparnų švilpimas ar kiti neįprasti balsai ar garsai gali būti tik sezoninis reiškinys. Štai didžiųjų ančių gaigalai, šiaip jau gebantys tik kvarksėti ar kvaksėti, švyksėti, pavasario ima švilpti. Kažkada, kai gyvenome „tikrų“ žiemų cikle, tokius garsus jie imdavo skleisti vasary. Dabar viskas susimaišė ir antinai garsiai švilpsi net sausį.
Tačiau patys gražiausi dabar – ančių klykuolių sparnų balsai. Vasarą jų neišgirsite, tačiau nuo žiemos prie upių, ežerų tik ir „groja“ skrendančių dailių antelių sparnų plunksnos – būtent jos skrendant ir sukuria šį garsą. Stebėtojui gražu ir malonu. O man visada šis garsas primena kai ką kitą: greitai ateis laikas, kai klykuolės ieškos laisvų uoksų, inkilų, nes peri ne ant žemės, o aukštai medžiuose. Ieškos, bet – ar ras? Visi matome, kad miškuose storų medžių, kuriuose juodosios meletos galėtų iškapoti dreves, beveik nelikę. Lieka tik inkilai…
Laiko kalti inkilus turėjome visą ilgą žiemą. Nežinau, kiek tuo laiku pasinaudojome, tačiau inkilus kelti reikia dabar.
Kaip juos gaminti? Pridedamoje lentelėje surasite ne tik klykuolėms ir didiesiems dančiasnapiams skirtų inkilų išmatavimus. O inkilus kelti reikia nebūtinai prie pat vandens telkinio, ežero, upės – tam tinka augus, be šakų, geriau pavienis medis. Inkilas keliamas bent 5-8 metrų aukštyje, jo landa atgręžiama pietų pusėn. Kadangi daug klykuolių (taip pat pelėdų, dančiasnapių) lizdų pražudo kiaunės, labai gerai 2-3 metrų aukštyje medžio kamieną pajuosti skarda arba iš skardos padarytu „sijonu“, trukdančius plėšrūnui lipti kamienu.
Klykuolės laukia jūsų inkilų. Kelkite juos tikrai ne prie savo namų, o kuo toliau miškuose, ten, kur to niekas kitas nepadarys – paukščiai nežino mūsų pasaulio ribų, jie viską supranta savaip, paukštiškai.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka: Švilpia klykuolės sparnai – paukštis džiaugiasi pavasariu.
