Ką tik privėriau duris, kad lekiančios mintys nepažadintų gretimam kambary miegančios mano mažosios mergaitės. Tyla – tokia gera, šviesi. Jau turbūt gerai net nebepamenu visko, kiek griaustinių nugrūmojo iki šios malonios atokvėpio tylos. Nuo tos kritinės dienos, kai sužinojau apie onkologinę ligą, praėjo treji su puse metų. Kai pagalvoji, kaip matuojamas gyvenimas? Sakytum, esu žmogus kaip ir visi, bet… ne visai. Statistikos ir prognozės gali dėlioti mane į kokias tik nori lenteles, bet aš į jas netilpau. Aš esu gyvenimas.
Kai manęs paklausia, kaip man buvo, nuo ko viskas prasidėjo, tai sakau – paprastai, mano tuometinis gyvenimo žmogus užčiuopė guziuką ir atkreipė dėmesį – gal pasitikrink? Betgi aš jauna! Bet gerai, nueisiu! Pasitikrinu poliklinikoje, echoskopija nerodo kažko labai blogo, bet po pusmečio gydytoja liepia apsilankyti vėl. Kontrolė. Gyvenu ramiai, be blogų minčių ir nuojautų, jaučiuosi puikiai.
Atėjus laikui, vėl apsilankau pas gydytoją poliklinikoje. Pamenu, vedžioja man echoskopu. Tyla. Nieko nesako, bet aš matau, kad kažkas ten jai atrodo negerai. „Jums reikia konsultacijos pas onkologus,” – tyla baigiasi. Tas momentas man buvo smūgis. Mintys lindo visokios, laukti buvo baisu. Vasaros pradžioje patekau pas mamologą echoskopijai. Žiūriu į lubas ir girdžiu – čia Birads 4, Birads 5… Reikia skubios biopsijos! Aš suprantu, kad čia jau bus TAI. Šimtas procentų. Dar tą pačią dieną man padaro biopsiją. Finale – gydytojo skambutis: „Taip, jums yra piktybinis, reikės operacijos”. Iki pat jos nežinojau, ką konkrečiai man darys. Kas liks iš mano krūties, kaip pasikeis kūnas? Nenoriu prarasti savo moteriškumo.
Man 33-eji. Per akimirką, kai ką tik, regis, susiruošiau su pirmagime dukra naujam gyvenimo etapui, nauji namai, mylimas darbas, viskas juk klostėsi gerai! Visa situacija sukėlė daugybę emocijų, baimę, pyktį, neviltį, buvo nenoras gydytis, klausimai, kodėl man, kodėl dabar… Atrodė, gyvenimas greitai baigsis, o aš dar nespėjau pagyventi… Labai skaudu buvo suvokti, jog dešimtmetė dukra gali likti be mamos… Tačiau galiausiai PRIĖMIAU ligą, prasidėjo kova.. Tuo metu kaip tik mano gyvenime jau atėjusi nauja meilė, mano dabartinis vyras.
Jam viską pasakiau telefonu, vėliau pasitikęs mane su rožėmis pasakė: „Būsiu šalia. Mes visa tai praeisim.” Mūsų kelionės kartu į chemoterapiją, jo buvimas šalia – tai stiprybė ir Viltis, kuria gyvenau. Neslėpsiu, diagnozė viską perkrovė, atnešusi puokštę reikalų – 8 chemoterapijos, 25 spindulinės terapijos, šaldantis šalmas per chemoterapijas – jo dėka man pavyko išsaugoti plaukus, tačiau jų liko labai labai mažai. Skaudu buvo žiūrėti į save veidrodyje: nukritusios blakstienos ir antakiai, baltas veidas… Sunku buvo suvokti, kad po viso gydymo turiu neįgalumą… ir baisiausia nežinomybė… o kas bus toliau? Juk gali grįžti. Bet su brangaus žmogaus, su kolegų ir draugių palaikymu aš visa tai praėjau!
Kitais metais pavasaris mane jau pasitiko ne tik saulės spinduliais, bet ir nauju stebuklu – po širdim pajutau spurdančią naują gyvybę! Tai stebuklas, kuris pažadino tokį norą GYVENTI, apie kurį net nesvajojau… Praėjus mažiau nei metams, jei tiksliau – 9 mėnesiams po aktyvaus gydymo pabaigos, aš netikėtai pastojau. Buvo labai baisu, bet nusiraminau, kai nusprendžiau palikti viską Dievo valiai ir iš pradžių sulaukti vizito pas gydytojus. Medikai nematė nieko blogo… Šis nėštumas buvo lengvesnis už pirmąjį, jaučiausi atgaunanti jėgas, laukiau vaikelio. 2023 metų spalį gimė visiškai sveika, išnešiota, pagal Apgar 10/10 balų Marija, kuri iškart po gimimo puolė godžiai valgyti mamos pienuką… Aš ne tik nepraradau savo moteriškumo, bet ir vėl tapau mama. NEGALIU PATIKĖTI – AŠ MAITINU!!! Stebiu savo vaiką, jos garbanose rasdama gražiausią gyvenimo paveikslą. O visai neseniai galvojau, jog galiu likti be vienos krūties…Plaukai ataugo, tapo netgi sveikesni, veidas atgavo spalvą, nepaisant pasitaikančių bemiegių naktų… Nuolat tikrinuosi sveikatą, dėkoju už kiekvieną dieną.O kad būčiau tuomet sau pasakiusi: „Margarita, tu net neįsivaizduoji, kokia esi stipri, kas tavęs dar laukia! Čia dar ne pabaiga, tai tiesiog iššūkis, kurį reikia praeiti, ir viskas bus gerai, šviesu ir bus daug laimės”.
Mes visi čia esam laikinai, visi mirtingi, kiekvienas su savo gyvenimo iššūkiais. Taip, žinau, liga gali grįžti, bet galiu ir gyventi dar daugybę metų, užauginti vaikus, sulaukti anūkų. Gyvenu šiandiena ir džiaugiuosi, kad esu ir nepaisant ligos, padovanojau dar vieną gyvenimą…
Margarita
