Kalbėdami apie mūsų gamtai svetimas invazines rūšis, vardijame pačia pavojingiausias, padariusias ypatingos įtakos gamtos kompleksams. Invazinės augalų ir gyvūnų rūšys garsėja išskirtiniu savo ekologiniu agresyvumu: patekusios į naujas augavietes ar tinkamas buveines, jos beregint įsitvirtina, auga, dera ar veisiasi, sparčiai plėsdamos savo populiacijas. Pirmajame etape daugelis jų nesusiduria su plėšrūnais ir ligomis, neturi konkurentų, todėl ypatingo vislumo dėka ima stelbti vietines rūšis.
Žinoma, vėliau randasi jų teritoriniai ir mitybiniai konkurentai, paplinta ligos ir parazitai. Greitai šios rūšys jau nebūna vyraujančiomis, galima būtų galvoti, kad įvyko naujos rūšies natūralizacija, kad ji susilygino su vietinėmis ir neigiama tokios rūšies įtaka nesvarbi. Viena tokių rūšių – ondatra.
Tai Šiaurės Amerikos graužikas, į Europą atvežtas 20 amžiau pradžioje. Dar 1905 m. penketas ondatrų įvežta ir paleista į tvenkinį netoli Prahos. Čia jos prigijo, sparčiai dauginosi bei ėmė plisti. Šiek tiek vėliau jos įvežtos į Suomiją, Britų salas ir Sovietų sąjungą. Tokios introdukcijos tikslas – kailių paklausa: tikėta, kad šie graužikai greitai paplis ir taps žaliava kailių pramonei. Dar iki penktojo praeito amžiaus dešimtmečio Sovietų sąjungoje (pietų Sibire, Kazachstane, Europinėje dalyje) ondatros tapo gausios, jų kailių paruošos didėjo neregėtu tempu, klestėjo kailių eksportas.
1951 m. Tilžės (dab. Sovietskas, Rusija) apylinkėse paleista 114 ondatrų, jos įsikūrė vietos ežerėliuose, Nemuno pakrantėse ir greitai pasiekė Nemuno deltą. Tikslingai į Lietuvą ondatros įvežtos 1954 metais (išleistos Trakų ir Anykščių rajonuose) ir 1956 m. (išleistos Lazdijų ir Zarasų rajonuose). 1964 m. Vilkaviškio rajone rastos ondatros, tikėtina, atklydo iš Lenkijos. Greitai jos paplito visur, apgyvendamos ežerus ir ežerėlius, pelkutes, kūdras, laukų šlapynes, privengdamos tik didžiųjų ir sraunių upių.
Ondatros nemoka tvenkti upelių, tačiau vandens telkinių šlaituose rausia 8-10 metrų ilgio urvus. Tokia jų veikla nepageidautina, ypač jų nelaukė žuvininkystės ūkiuose, polderių sistemomis reguliuojamose pievose Nemuno deltoje – ondatrų urvai dažnai tapdavo vandens nutekėjimo ar net pylimų griūties priežastimi. Tiesa, bene daugiausia ondatrų 1960 – 1980 m. gyveno būtent sekliuose, bet iki dugno žiemą neįšąlančiuose ežeruose, tvenkiniuose. Čia jos iš švendrų, nendrių ir kitų vandens augalų statėsi trobeles, jose gyvendavo visus metus. Žieminės trobelės skyrėsi, jos būdavo masyvesnės, apsaugančios nuo šalčio. Trobelės dugne esanti anga apsaugo žvėrelius, pro ją jie gali sprukti nuo pavojų, taip pat tuo pačiu keliu atsiplukdyti žalinio maisto ar dvigeldžių moliuskų.
Šiandien sunku pasakyti, kiek ondatrų Lietuvoje gyveno jų populiacijos aukščiausio pakilimo metais; teigta, kad aštuntajame dešimtmetyje jų buvo apie 40 000. Tuo galima abejoti, nes vien Žuvinto rezervate 1979-1980 m. žiemą buvo 1 100 trobelių, kuriose gyvena ne po vieną, o po keletą ondatrų. Ypač daug jų buvo Nemuno deltoje. Bet kuriuo atveju, nuo 1963 m. prasidėjo ondatrų kailiukų paruošos, ilgainiui jos tapo nekontroliuojamos ir tikslios statistikos apie jas nėra.
Ondatros populiacija augo iki 1985-1988 metų, po to prasidėjo staigus jos mažėjimas; manoma, kad ženklios įtakos tam turėjo kanadinės audinės, tačiau reikėtų žvelgti šiek tiek giliau – tikėtina, kad ondatras ėmė veikti graužikams būdingo maro, kitų ligų sukėlėjai, parazitai.
Šiandien ondatra yra nuolatinė mūsų vandenų gyventoja, kurios gausia nepavadinsi. Turint omenyje, kad per vasarą jos atveda bent 2 vadas (po 6-10 jauniklių), potencija augimui neabejotina. Prie jų skaičiaus mažėjimo arba išlaikymo tokiame lygyje gali prisidėti lapės, mangutai, jau minėtos kanadinės audinės (jų Lietuvoje kasmet sumedžiojama vos kelios dešimtys), taip pat nendrinės lingės, jūriniai ereliai.
Kai kam gali pasirodyti, kad taip retėjanti rūšis verta apsaugos. Iš tikro, neturėtume taip galvoti, nes ondatra – invazinis žinduolis, padaręs daug neigiamų veiksmų mūsų ekosistemose. Be to, mes niekada nežinome, kada jų būklė vėl ims gerėti ir populiacijos išaugs. Todėl medžiotojai turi reguliuoti šių gyvūnų skaičių, galvodami ne apie niekam nereikalingus kailius, o apie mūsų gyvąją gamtą ir jos kompleksus.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka: Ne taip dažnai matoma ondatra
